Tariant „sutinku“. Heidi BettsЧитать онлайн книгу.
manęs atimti paveldėjimo teisę.
Elijus atsilošė ir išpūtė akis.
– Ką? Kodėl?
Vėl pažvelgęs į Elijų Rakinas tarė:
– Jis nori, kad vesčiau. Jau kurį laiką dėl to mane spaudžia, bet dabar kalba rimtai. Nori, kad kuo greičiau vesčiau, ir mano nuomonės šiuo klausimu nepaiso.
Sekundę Elijus tylėjo įsisąmonindamas žodžių prasmę, perprasdamas ironišką situaciją. Paskui nusikvatojo.
– Tau juokinga? – pasakė Rakinas. Tai buvo klausimas, kuris nuskambėjo kaip teiginys – negana to, piktas.
Elijus papurtė galvą.
– Atsiprašau. Nejuokinga. Bet jei žinotum, kas man šiandien nutiko, taip pat juoktumeisi.
– Gerai, sudominai. Kas šiandien nutiko?
– Lorelė atšaukė vestuves, – pasakė skubiai ir glaustai, tarsi plėšdamas pleistrą, paskui nugurkė paskutinius antros viskio taurės lašus.
Dabar apstulbo Rakinas.
– Ką? Kodėl?
Elijus linksmai šyptelėjo. Ar ne tokius pat žodžius jis ištarė vos prieš kelias akimirkas, kai Rakinas papasakojo apie senelio nurodymą vesti? Juk draugas turėtų įžvelgti ironiją.
– Pasak jos, dabar viskas pernelyg nepastovu dėl to, kas vyksta šeimoje, jos gyvenime tvyro chaosas.
Rakinas susimąstęs linktelėjo.
– Man regis, suprantu. Kinkeidams pastaruoju metu netrūksta problemų.
Elijus taip pat linktelėjo.
– Pritariu. Nors manau, jog sužadėtuves Lorelė nutraukė ne dėl to, kas vyksta šeimoje, o veikiau dėl jausmų man. Jausmų… – sumurmėjo jis į tuščią stiklą, – arba jų stygiaus.
– Manai, jog ji nemyli tavęs? – tyliai pasiteiravo draugas.
– Manau, jog jai rūpiu, – nuoširdžiai atsakė jis, – taip pat, kaip ji man rūpi. Kaip draugė. Tiesiog nesu tikras, ar to pakanka santuokai.
Rakinas vėl kilstelėjo antakį. Išraiška draugo veide Elijui sakė, kad jis pagaliau suprato, kokia ironiška jų padėtis.
– Matyt, teks tau pranešti, nes turėsiu vesti be meilės, antraip rizikuosiu netekti palikimo, – pasakė Rakinas.
– O tu tuo rizikuoti nenori, ar ne?
Bičiulis nukreipė į jį žvilgsnį, sakantį: O kaip tau atrodo? ir Ar tu rizikuotum?
Rakinas, šeimyninės daugiamilijoninės importo ir eksporto įmonės generalinis direktorius, per sunkiai dirbo ir rizikavo per daug netekti, kad tikėtųsi senelį imsiant ir persigalvosiant.
– Na, jei įdomu, – tarė Elijus jausdamasis ramiau nei tada, kai įėjo į restoraną, – galiu tave supažindinti su labai patrauklia vieniša moterimi iš garbingos pietiečių šeimos. Ji buvo susižadėjusi, bet iš patikimų šaltinių girdėjau, kad likus vos mėnesiui iki įžadų davimo dienos paliko sužadėtinį.
– Taip, tikriausiai galėtum, – abejingai tarstelėjo Rakinas kaip tik tą akimirką, kai nešinas užkandžiais grįžo padavėjas. Kai tik jaunuolis įsitikino, kad jiems nieko netrūksta ir nuėjo atnešti gėrimų (šįkart abu vyrai pasirinko kavą), Rakinas pridūrė: – Leisk man dar kartą pamėginti perkalbėti senelį. Jei nepavyks, gali būti, kad pasinaudosiu tavo pasiūlymu.
Buvo beveik devinta valanda vakaro, kai Elijus su Rakinu baigė vakarieniauti ir išėję iš brangaus restorano atsisveikino. Nors Elijus išgėrė tris stiklus viskio su ledukais, per likusį vakarą labai sočiai pavalgė ir išmaukė tiek pat puodelių kavos, toli gražu nebuvo apsvaigęs.
Be to, nebuvo nusiteikęs grįžti namo ir vakarą praleisti sėdėdamas vienumoje. Žinojo tik galiausiai atsidarysiąs dar vieną viskio butelį ir pradėsiąs iš naujo.
Jis jautėsi nenustygstantis vietoje ir, tiesą sakant, nenorėjo būti vienas. Ne, jis nesijautė vienišas, bet kad ir koks jaukus būtų jo prabangus butas, tokios nuotaikos jam vis tiek atrodytų tuščias ir pernelyg tylus.
Nespėjęs susivokti jis jau važiavo į Prancūzų kvartalą, į Kvin gatvę. Buvo vėlu, bet tikėtina, kad Kara dar nemiegos. Juk pažadėjo Lorelei pats pranešiąs jos seseriai apie atšauktas vestuves.
Po dešimties minučių jis stovėjo geltono sublokuoto namo prieangyje ir tiesė ranką link varinio belstuko, įtaisyto ant juodų lakuotų durų. Pats pastatas skaičiavo jau porą šimtų metų, bet neatrodė aptriušęs. Ankstesni savininkai juo gerai rūpinosi, o ir pati Kara nemažai darbo įdėjo, kad visiškai jį restauruotų.
Nors dauguma apdailos elementų buvo nudažyti baltai, langinės ir kaltos geležies langų papuošimai buvo juodi, kad derėtų prie laukujų durų. Ryškiai raudonos azalijos bujojo milžiniškuose vazonuose abipus durų ir loveliuose ant kiekvienos palangės suteikdamos namui ryškumo ir vasariškos nuotaikos.
Bent jau dieną. Naktį jos ir taip šešėliuotą gatvę darė dar paslaptingesnę.
Dėl viso pikto Elijus nužvelgė fasadą ir belstuką paleido tik pastebėjęs šviesą viršutiniame lange. Net tada nesibeldė pernelyg garsiai, jei kartais Kara būtų užsnūdusi. Jei ji nemiega, jis nori su ja pasikalbėti, bet jei miega, nenori trukdyti.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.