Leisk meilei pasilikti. Nora RobertsЧитать онлайн книгу.
e>
1
– Kodėl visi tikrai gražūs vyrai vedę?
– Ar tai suktas klausimas? – Nataša įsodino aksominiu apsiaustu aprengtą lėlę į vaikiško dydžio lenktos medienos supamąjį krėslą ir pasisuko į pardavėją. – Nagi, Ane, apie kokį konkretų gražuolį kalbame?
– Aukštą žavingą šviesiaplaukį, lūkuriuojantį lauke su madingai išsipusčiusia žmona ir dailute dukryte. – Anė liežuviu nustūmė kramtomąją gumą toliau už žando ir giliai atsiduso. – Atrodo tarsi iš kokio nors žurnalo rubrikos „Tobula šeima“ reklamos.
– Tai gal jie užsuks ir nusipirks tobulą žaislą.
Nataša atsitraukė per žingsnį ir apžiūrėjusi, kaip jai pavyko išdėlioti karalienės Viktorijos laikų stiliaus lėles ir žaislus, pritariamai linktelėjo galvą. Patrauklu, elegantiška ir senamadiška – taip ir turi atrodyti. Ji patikrino kiekvieną smulk-
meną, net vėduoklę su kutais porcelianinėje rankutėje.
Žaislų parduotuvė buvo ne tik verslas, bet ir didžiausias jos džiaugsmas. Visus žaislus, nuo mažiausio barškučio iki didžiausio pliušinio meškino, ji parinkdavo itin atidžiai, patikrindavo kiekvieną smulkmenėlę ir prekių kokybę. Tik geriausi daiktai tiko jos parduotuvei ir klientams, nesvarbu, ar tai būtų penkių šimtų dolerių vertės lėlė su kailine pelerina, ar du dolerius kainuojantis delno dydžio lenktyninio automobilio modeliukas. Nataša džiaugdavosi bet kurį jų pardavusi, svarbiausia, kad pirkėjas gautų tai, ko ieško.
Per trejus gyvavimo metus nuo pirmojo durų varpelio skimbtelėjimo Natašos „Linksmybių pasaulis“ virto viena labiausiai klestinčių parduotuvių mažame koledžo miestelyje Vakarų Virdžinijos pasienyje. Natašai sekėsi ne tiek dėl įdedamų pastangų ir atkaklumo, kiek dėl įgimto gebėjimo rasti bendrą kalbą su vaikais. Klientai turi išeiti nusipirkę ne bet kokį žaislą. Jie turi įsigyti jiems tinkamą žaislą.
Nusprendusi kitaip išdėlioti miniatiūrinius automobilių modeliukus Nataša patraukė prie jų.
– Manau, jie tuoj užeis, – pasakė Anė, braukdama per trumpai kirptus kaštoninius plaukus. – Mažoji nenustygsta vietoje. Ar jau atidaryti parduotuvę?
Nataša viską mėgo daryti laiku, todėl metė žvilgsnį į virš galvos kabantį laikrodį su besijuokiančio klouno atvaizdu.
– Liko dar penkios minutės.
– Ką reiškia tos penkios minutės? Taša, patikėk, šis vyrukas neįtikėtinas. – Norėdama geriau įsižiūrėti Anė pasislinko prie lentynų krašto ir ėmė dėlioti stalo žaidimus. – O taip. Metro aštuoniasdešimt aštuonių, sveria kokius septyniasdešimt tris kilogramus. Švarkas aptempęs dailiausius pečius, kokius man teko matyti. O Dieve, drabužis iš tvido. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad seilėsiuosi dėl vaikino su tvido švarku.
– Seilėtumeisi net dėl vaikino, dėvinčio švarką iš kartono.
– Dauguma mano pažįstamų vaikinų ir yra it kartoniniai. – Anės lūpų kamputyje išryškėjo duobutė. Ji pažvelgė pro medinių žaislų prekystalio kampą norėdama pamatyti, ar vyriškis vis dar stovi prie lango. – Jis tikriausiai šią vasarą jau buvo užsukęs į paplūdimį. Plaukai išblukinti saulės, o įdegis pasakiškas. Dieve mano, jis nusišypsojo mažylei. Regis, jau įsimylėjau.
Tvarkingai dėliodama per daug sugrūstus automobilių modeliukus Nataša nusišypsojo.
– Tau visada taip atrodo.
– Žinau. – Anė atsiduso. – Gaila, neįžiūriu jo akių spalvos. Veidas nuostabus, liesas, tarsi iš akmens išskaptuotas. Esu tikra, kad šis vyras nepaprastai protingas ir daug prisikentėjęs.
Nataša linksmai žvilgtelėjo per petį. Aukštos ir liesos Anės širdis minkšta kaip zefyrinis kremas.
– Jo žmoną tikrai sužavėtų tavo svajos.
– Moters privilegija – netgi pareiga – svajoti apie tokius vyrus.
Nataša nepritarė Anės nuomonei, bet nusileido jos prašymui.
– Na gerai. Pirmyn, atidaryk parduotuvę.
– Vieną lėlę, – pasakė Spensas ir timptelėjo dukrai už ausies lezgelio. – Būčiau suabejojęs, ar verta persikelti į naująjį namą, jei būčiau žinojęs, kad mažiau nei už pusės kilometro įsikūrusi žaislų parduotuvė.
– Jei tik galėtum, nupirktum jai visą nelemtą žaislų parduotuvę.
Jis dėbtelėjo į šalimais stovinčią moterį.
– Nepradėk, Nina.
Lieknoji blondinė gūžtelėjo pečiais, nuo judesio puošnaus rožinio kostiumo švarkelio audinys suvilnijo, ir pažvelgė į mažylę.
– Norėjau pasakyti, kad tėvelis iš didelės meilės pernelyg tave lepina. Bet tu neprieštaravai dėl persikraustymo, todėl nusipelnei dovanos.
Mažoji Frederika Kimbal patempė apatinę lūpą.
– Man patinka naujieji namai. – Ji įkišo rankutę tėčiui į delną, nesąmoningai palaikydama jį prieš visą pasaulį. – Turiu kiemą ir sūpynes.
Nina nužvelgė juodu: aukštą stuomeningą vyrą ir miniatiūrinę mergytę. Abiejų smakrai užsispyrėliškai atkišti. Neprisiminė, kad kada nors būtų pavykę bent vieną iš tokio tipo žmonių nuginčyti.
– Turbūt tik aš viena nemanau, jog čia gyventi geriau nei Niujorke, – glostydama mergaitei plaukus kiek švelnesniu balsu pareiškė Nina. – Vis dėlto truputį nerimauju. Tikrai noriu, kad būtum laiminga, brangute. Ir tu, ir tavo tėtukas.
– Mes laimingi. – Norėdamas išsklaidyti įtampą Spensas čiupo Fredę į glėbį. – Ar ne, linksmuole?
– Tuoj ji bus dar laimingesnė. – Pasiduodama Nina spustelėjo Spensui ranką. – Atidaro parduotuvę.
– Labas rytas. – Jo akys pilkos, pastebėjo Anė, vos pajėgdama užgniaužti ilgą svajingą atodūsį. Nuostabiai pilkos. Ji nugrūdo savo svajones kažkur į sąmonės užkaborius ir paragino pirmuosius šios dienos klientus užeiti. – Kuo galiu padėti?
– Mano dukra nori lėlės. – Spensas nuleido Fredę ant žemės.
– Atėjote ten, kur reikia. – Anė pareigingai sutelkė dėmesį į mergytę. Ši buvo tikra meilutė, paveldėjusi iš tėvo pilkas akis ir blyškius, švelnius šviesius plaukus. – Kokios lėlės norėtum?
– Gražios, – išpyškino Fredė. – Gražuolės raudonais plaukais ir mėlynomis akimis.
– Esu tikra, kad turime tokią. – Anė ištiesė ranką. – Gal norėtum apsižvalgyti?
Dirstelėjusi į tėvą ir gavusi jo leidimą Fredė įsikibo Anei į ranką ir nuėjo.
– Prakeikimas. – Spensas susiraukė.
Nina antrą kartą spustelėjo jam ranką.
– Spensai…
– Meluoju sau, kad tai, kas buvo, nebesvarbu ir ji nieko neprisimena.
– Tai, kad užsigeidė raudonplaukės, mėlynakės lėlės, dar nieko nereiškia.
– Raudoni plaukai ir mėlynos akys, – pakartojo jis jausdamas, kaip vėl apima neviltis. – Kaip Andželos. Nina, ji prisimena. O tai svarbu. – Susigrūdęs rankas į kišenes Spensas nuėjo šalin.
Treji metai, pagalvojo jis. Praėjo beveik treji metai. Fredė tada dar nešiojo sauskelnes. Bet ji prisimena Andželą… gražiąją nerūpestingąją Andželą. Net nuolaidžiausias žmogus nepavadintų Andželos gera motina. Ji niekada dukters nemylavo, nesūpavo ir neramino, jai neniūniavo dainelių.
Spensas tyrinėjo lėlytę porcelianiniu veiduku, aprengtą blyškiai žydrais drabužėliais. Ilgais plonais piršteliais, didelėmis svajingomis