Leisk meilei pasilikti. Nora RobertsЧитать онлайн книгу.
ją neštis. – Fredė priglaudė naująją draugę.
– Gerai. Tada tiesiog įriškime jai į plaukus kaspinėlį. Kokio norėtum?
– Mėlyno.
– Puiku, įrišime mėlyną. – Nataša nusivedė juos prie kasos.
Nina žvilgtelėjo į lėlę ir užvertė akis.
– Brangute, nejaugi nieko geresnio neradai?
– Tėčiui ji patinka, – sumurmėjo Fredė nunarinusi galvą.
– Taip. Labai patinka, – patvirtino jis reikšmingai žiūrėdamas į Niną. Pastatęs Fredę ant žemės išsitraukė piniginę.
Mama – tikrai ne dovanėlė, nusprendė Nataša. Bet tai nesuteikia vyrui teisės merginti pardavėjos žaislų parduotuvėje. Ji padavė grąžą, čekį ir atkirpo ilgą mėlyną kaspiną.
– Ačiū, – padėkojo ji Fredei. – Manau, jai labai patiks gyventi pas tave.
– Aš ja pasirūpinsiu, – pažadėjo Fredė, stengdamasi surišti iš siūlų padarytą lėlės plaukų kuokštą. – Ar žmonės gali ateiti pasižiūrėti į lėles, ar turi būtinai jas pirkti?
Nataša nusišypsojo, paėmė kitą kaspiną ir madingai įrišo jį mergaitei į plaukus.
– Gali bet kada ateiti pasidairyti.
– Spensai, mums tikrai reikia eiti. – Nina stovėjo pravėrusi duris.
– Tiesa. – Jis dvejojo. Miestelis mažas, priminė sau. Todėl jeigu Fredė gali ateiti pažiūrėti, gali ir jis. – Buvo malonu susipažinti, panele Stanislaski.
– Viso gero. – Ji palaukė, kol nutils durų varpelis, ir pašnibždomis paleido keiksmažodžių pliūpsnį.
Anė iškišo galvą iš už medinių kubelių krūvos.
– Atsiprašau?
– Tas vyras.
– Taip. – Tyliai atsidususi Anė valso žingsneliu pasileido per parduotuvę. – Tas vyras.
– Atsiveda žmoną ir vaiką į tokią vietą, o tada taip į mane pasižiūri, tarsi norėtų pakramsnoti man kojų pirštus.
– Taša. – Skausminga veido išraiška Anė priglaudė delną prie širdies. – Būk gera, nekelk man pavydo.
– Aš įsižeidžiau. – Nataša išlindo iš už prekystalio ir kumščiu smogė į bokso maišą. – Jis pakvietė mane vakarienės.
– Ką padarė? – Anės akyse suspindo džiaugsmas, tačiau Natašos žvilgsnis jį prigesino. – Tu teisi. Tikrai užgaulu, juk jis vedęs, nors žmona atrodo šalta it žuvis.
– Jo vedybinio gyvenimo rūpesčiai man nė motais.
– Ne… – Tikrovė nugalėjo svajones. – Turbūt jį atstūmei.
Nataša atsisuko, jai iš gerklės pasigirdo prislopintas garsas.
– Žinoma, kad atstūmiau.
– Aš ir norėjau pasakyti „žinoma“, – paskubomis pasitaisė Anė.
– Na ir įžūlumas, – piktinosi Nataša, jai net pirštus niežėjo, taip knietėjo kam nors užtvoti. – Atėjo į mano parduotuvę ir ėmė merginti.
– Negali būti! – pasibaisėjusi ir susijaudinusi Anė sugriebė Natašą už rankos. – Taša, juk iš tikrųjų tai jis tau nesimergino? Čia?
– Flirtavo akimis. Tai buvo akivaizdu. – Nataša tūžo, nes vyrai į ją žiūrėdami dažnai matydavo tik išvaizdą. Tik išvaizda juos domindavo, o ją tai piktino. Ji sulaukdavo pasiūlymų, merginimo ir piršimosi net tada, kai ne visai suprato, ką tai reiškia. Bet dabar suprato puikiai ir neketino viso to kęsti. – Jeigu nebūtų atsivedęs tos mielos mergaitės, būčiau trenkusi antausį. – Mintyse iškilęs vaizdas Natašai taip patiko, kad ji vėl išliejo įniršį ant bejėgio bokso maišo.
Anei Natašos temperamentas – ne naujiena, todėl ji žinojo, kaip darbdavę nuraminti.
– Ji tikra meilutė, ar ne? Vardas Fredė. Juk mielas?
Stengdamasi nusiraminti Nataša giliai atsikvėpė, nors vis dar nesmarkiai daužė kumščiu į delną.
– Mielas.
– Ji papasakojo, kad jie ką tik atsikėlė į Šeferstauną iš Niujorko. Lėlė – pirma jos draugė čia.
– Vargšė mažylė. – Nataša puikiai žinojo, kokias baimes ir nerimą išgyvena vaikas nepažįstamoje vietoje. „Negalvok apie tėvą! – paliepė sau purtydama galvą. – Ji atrodo beveik tokio pat amžiaus kaip Džobetė Raili.“ Pamiršusi susierzinimą Nataša vėl užlindo už prekystalio ir pakėlė ragelį. Nepakenks, jeigu paskambins poniai Raili.
Spensas stovėjo muzikos kambaryje prie lango ir žvelgė į vasarinių gėlių lysvę. Gėlės už lango ir kupstuotas pievele apaugęs šlaitas, kurį teks prižiūrėti, – kažkas naujo. Dar niekada gyvenime jis nepjovė žolės. Šypsodamasis svarstė, kada galės prie to prikišti nagus.
Kieme augo didžiulis išsikerojęs klevas tamsiai žaliais lapais. Spensas įsivaizdavo, kaip po kelių savaičių jie nusidažys raudona ir kitomis ryškiomis spalvomis, o paskui nukris nuo šakų. Jam patikdavo stebėti metų laikų kaitą pro savo buto langus Centrinio parko vakarinėje pusėje. Toptelėjo mintis, kad šis vaizdas gražesnis.
Čia žolė, medžiai, gėlės priklauso jam. Galės jais džiaugtis ir rūpintis. Čia galės leisti Fredei išsinešti į lauką lėles popiečio arbatėlei ir nereikės visą laiką nerimauti, kai ji dings iš akiračio. Čia jie susikurs puikų gyvenimą, kuris tiks jiems abiem. Suprato tai atskridęs į pokalbį su dekanu dėl siūlomos darbo vietos, o paskui dar kartą, kai vaikščiojo po šį didžiulį painų namą su nerimaujančia nekilnojamojo turto agente, kuri neatstojo nuo jo nė per žingsnį.
Jai net nereikėjo stengtis, pagalvojo Spensas. Vos spėjęs peržengti slenkstį jis jau žinojo, kad šį namą pirks.
Spensas pamatė kolibrį, neriantį žemyn ir nutupiantį ant skaisčiai raudonos petunijos taurelės. Tą akimirką labiau nei kada nors anksčiau jis juto, kad sprendimas išsikelti iš miesto buvo teisingas.
„Trumpas provincijos gyvenimo išbandymas.“ Ninos žodžiai nuaidėjo galvoje stebint, kaip blyksi saulė ant mirguliuojančių paukščio sparnų. Negalėjo kaltinti jos už šiuos žodžius, už tai, kad taip mano, juk Spensas visada mėgo gyventi įvykių sūkuryje. Jam patiko prašmatnūs vakarėliai, užsitęsiantys iki paryčių, ir manieringos vakarienės po simfoninio koncerto arba baleto.
Spensas gimė žavesio, turtų ir prestižo pasaulyje. Visą gyvenimą praleido ten, kur tenkinamasi tik tuo, kas geriausia. Ir jam tai teikė malonumo, pats pripažino. Vasaroti Monte Karle, žiemoti Nicoje arba Kanuose. Savaitgalius leisti Aruboje ar Kankune.
Jis nesigailėjo visa tai patyręs, tačiau apgailestavo, kad anksčiau neprisiėmė atsakomybės už savo gyvenimą.
Dabar jau prisiėmė. Spensas pamatė, kaip kolibris nulėkė šalin tarsi ryškiai mėlyna kulka. Ne tik jo pažįstamus, bet ir jį patį stebino, jog prisiimta atsakomybė jį džiugina. Viską pakeitė Fredė.
Vos pagalvojęs apie dukrą pamatė ją bėgančią per pievelę su naująja skudurine lėle po pažastimi. Kaip Spensas ir tikėjosi, mergaitė nuskuodė tiesiai prie sūpynių. Tokių naujų, kad mėlyni ir balti dažai saulėje spindėjo, o kietos plastikinės sėdynės blizgėjo it oda. Laikydama ant kelių lėlę, Fredė įsisupo pakėlusi veidą į dangų, o lūpytės judėjo tardamos kažkokios jai vienai žinomos dainos žodžius.
Meilė