Laikoma kalta. Tess GerritsenЧитать онлайн книгу.
vakaro Ričardas išvažiavo į darbą užbaigti kelių reikalų– bent jau taip sakė. O Evelina?
– Pakilau į antrą aukštą miegoti, – pasakė ji.
– O Kesė su Filipu?
– Jie kažkur išėjo. Atrodo, į kiną.
– Taigi visi patraukė savais keliais.
– Taip, – atsakė Evelina ir nudyrė akis į savo rankas. – Ir viskas. Pusę pirmos nakties sulaukiau skambučio…
– Grįžkime prie pokalbio vakarienės metu.
Viskas buvo dar kartą pakartota. Kelios papildomos smulkmenos, bet šiaip ta pati istorija. Čeisą apleido paskutiniai budrumo likučiai, jis pasinėrė į pusiau nesąmoningą būseną. Kojos nutirpo, smegenys atbuko, akys lipo nuo miego. Traukė grindys. Jis pajuto, kad pamažu slysta…
Staiga pašokęs susigriebė, jog visi spokso į jį.
– Kaip jautiesi, Čeisai? – paklausė Evelina.
– Atleiskite, – sumurmėjo jis. – Tikriausiai esu labiau pavargęs nei maniau. – Papurtė galvą. – Gal galėčiau kur nors išgerti kavos?
– Koridoriaus gale, – pasakė Tibetsas. – Pilnas kavinukas ir sofa, jei reikia. Gal ten mūsų ir palauk?
– Eik, – patarė Evelina. – Aš tuoj baigsiu.
Čeisas su palengvėjimu išsliūkino ieškoti palaiminto kavinuko. Eidamas koridoriumi pasižiūrėjo pro pirmas duris ir pamatė prausyklą. Kitos durys buvo užrakintos. Atidarė trečias. Prieblandoje išvydo sofą, kelias kėdes ir kitus baldus kambario kampe. Šoninėje sienoje pamatė langą. Susidomėjęs pro jį įžiūrėjo moterį, sėdinčią anapus prie stalelio kambaryje.
Ji jo nematė. Žvelgė į stalą priešais save. Galbūt nuo jos sklindanti ramybė prikaustė Čeiso dėmesį. Jis pasijuto tarsi medžiotojas, netikėtai miške pastebėjęs snaudžiančią elnę.
Čeisas tyliai įslinko į tamsą. Durys užsivėrė. Priėjo prie lango. Žinoma, tai buvo vienpusis veidrodis. Tik Čeisas galėjo stebėti ją. Moteris nežinojo, kad jis čia, vos už pusės colio storio stiklo. Čeisas pasijuto tikras niekšas, paslapčia spoksantis į ją, tačiau pasitraukti negalėjo. Jį užvaldė sena fantazija būti nematomam, tarsi musei, tupinčiai ant sienos.
Ir dar moteris.
Ji nebuvo gražuolė. Drabužiai ir šukuosena neparyškino jos pranašumų. Mūvėjo nublukusius mėlynus džinsus ir keliais dydžiais per didelius Bostono „Red Socks“ marškinėlius. Kaštoniniai plaukai– nerūpestingai supinti. Kelios neklusnios sruogos krito ant smilkinių. Nepasidažiusi arba pasigražinusi labai mažai, tačiau kosmetikos jai ir nereikėjo. Tokį veidą gali pamatyti „Patagonijos“ katalogo nuotraukose, kuriose moterys grėbsto lapus ar tupi apsikabinusios ėriuką. Sveikas, vos įdegęs veidas. Šviesiai pilkos arba melsvos akys nelabai tiko prie bendro vaizdo. Iš pabrinkusių vokų Čeisas suprato, kad ji verkė. Ir dabar kilstelėjusi ranką nusibraukė nuo skruosto ašarą. Pasižiūrėjo į stalą kažko ieškodama. Tada susierzinusi truktelėjo marškinėlių kraštą ir nusivalė juo veidą. Tai buvo bejėgiškas veiksmas, taip pasielgtų liūdintis vaikas. Ji atrodė pažeidžiama. Čeisas susimąstė, kodėl ji šiame kambaryje sėdi viena, visų apleista. Liudytoja?
Auka?
Ji pasižiūrėjo tiesiai į jį. Čeisas instinktyviai pasitraukė nuo lango, nors ir žinojo esąs nematomas. Ji regėjo tik savo atvaizdą. Atrodė pavargusi. Abejinga. Tarsi galvotų: „Štai kaip apgailėtinai atrodau. Ir man tai nė kiek nerūpi.“
Duryse sugirgždėjo raktas. Moteris staiga išsitiesė, visas kūnas įsitempė. Dar kartą nusivalė veidą ir kovingai pakėlė smakrą. Nors akys paraudusios, marškinėliai drėgni nuo ašarų, ji ryžtingai nusimetė pažeidžiamumo skraistę. Čeisui moteris priminė mūšiui pasirengusį, bet mirtinai išsigandusį karį.
Durys atsidarė. Įėjo vyras pilku kostiumu, be kaklaryšio, rimtai nusiteikęs. Atitraukė kėdę. Čeisas krūptelėjo išgirdęs, kaip garsiai kėdės kojos brūkštelėjo per grindis. Suprato, kad kitame kambaryje yra mikrofonas, o garsas sklinda iš nedidelio garsiakalbio prie lango.
– Panele Vud, – tarė vyriškis. – Atleiskite, kad teko ilgai laukti. Aš – leitenantas Merifildas iš valstijos policijos. – Jis ištiesė ranką ir nusišypsojo. Ta šypsena daug ką pasakė: „Aš tavo bičiulis. Geriausias draugas. Atėjau tau padėti.“
Padvejojusi moteris paspaudė ištiestą ranką.
Leitenantas Merifildas atsisėdo ant kėdės ir pasižiūrėjo į ją ilgu, užjaučiamu žvilgsniu.
– Jūs tikriausiai pervargusi, – lyg geriausias draugas tarė jis. – Ar jums patogu? Ar galime pradėti pokalbį?
Ji linktelėjo.
– Ar jums perskaitė jūsų teises?
Ji vėl linktelėjo.
– Kaip suprantu, atsisakėte advokato?
– Aš neturiu advokato, – pasakė ji.
Tokio balso Čeisas nesitikėjo. Jis buvo švelnus ir duslus. Mieguistas ir širdį veriantis iš sielvarto.
– Galime skirti advokatą, jei norite, – pasiūlė Merifildas. – Tai šiek tiek užtruktų, taigi turėtumėte dar truputėlį kantriai palaukti.
– Dėkoju, nereikia. Aš tik noriu papasakoti, kas nutiko…
Leitenantas patenkintas šyptelėjo.
– Ką gi, – tęsė jis. – Pradėkime. – Jis padėjo magnetofoną ant stalo ir nuspaudė mygtuką. – Pasakykite savo vardą, pavardę, adresą ir darbovietę.
Moteris giliai įkvėpė, tarsi kaupdama drąsą.
– Mano vardas Miranda Vud. Gyvenu Gluosnių gatvėje, aštuonioliktame name. Dirbau teksto redaktore „Salos šauklyje“.
– Pono Tremeino laikraštyje?
– Taip.
– Pakalbėkime apie praėjusią naktį. Papasakokite, kas nutiko. Visus įvykius iki pat pono Ričardo Tremeino mirties.
Čeisas priblokštas nutirpo. Iki pono Ričardo Tremeino mirties. Jis prigludo prie šalto stiklo ir įsmeigė akis į Mirandos Vud veidą. Nekaltumas. Švelnumas. Štai ką jis jame įžiūrėjo. Kokią mielą kaukę ji dėvėjo, kaip puikiai mokėjo slėpti tikruosius jausmus.
„Mano brolio meilužė“,– staiga suprato jis.
„Mano brolio žudikė.“
Pašiurpęs klausėsi jos prisipažinimo.
– Panele Vud, prisiminkite kelių mėnesių įvykius. Kai pirmą kartą sutikote poną Tremeiną. Papasakokite apie jųdviejų santykius.
Miranda žiūrėjo į savo sunertas rankas ant įprasto bjauraus stalo, kokių pilna įvairiose įstaigose. Pastebėjo išraižytus J.M.K. inicialus. Susimąstė, kieno jie galėjo būti. Gal susiklosčius panašioms aplinkybėms čia sėdėjo jis arba ji, taip pat nekalti? Staiga pajuto artimą ryšį su nežinomu pirmtaku, kuris kovojo ant tos pačios karštos kėdės už brangų gyvenimą.
– Panele Vud, prašau atsakyti į klausimą.
Ji pakėlė akis į leitenantą Merifildą. Besišypsantis naikintojas.
– Atleiskite, – tarė ji. – Negirdėjau jūsų klausimo.
– Apie poną Tremeiną. Kaip su juo susipažinote?
– Laikraštyje. Prieš metus pradėjau ten dirbti. Susipažinome darbo metu.
– Ir?
– Ir… – Ji