Vyras už pinigus. Leslie KellyЧитать онлайн книгу.
Amerikoje. Ne šiaip draugė, o pirmoji jo klientė, kurią sutiko prieš šešerius metus Singapūre. Jos vyras pasamdė Šoną lydėti žmoną, užtikrinti jos saugumą ir… užimti.
Šonas nelabai suprato, ką tai reiškia, kol moteriškė jį suviliojo.
Tokiu sandoriu galiausiai jie visi buvo labai patenkinti. Verslininkas susigrąžino savo žmonelę, o Šonas galėjo užmesti savo finansinius tinklus. Moteriškė gavo seksualinių paslaugų iš menkai patyrusio – o tokį dar įdomiau mokyti – dvidešimt dvejų metų beprotiškai ją įsimylėjusio jaunuolio. Šonas įgijo neįkainojamos patirties, seksualinės ir emocinės, o galiausiai buvo švelniai atstumtas. Ir ne tuščiomis kišenėmis. Toli gražu.
– Pone Merfi. – Skubanti aukciono darbuotoja tebelaukė atsakymo.
Ar ji, kaip ir daugelis moterų, akimirksniu supras, ar tik pamanys supratusi? O gal pasišaipys? Pasisiūlys? Griebs jį? O gal atstums? Visa tai jis jau patyrė.
Per tuos metus, kai blaškėsi po pasaulį, susipažino su žmonėmis – su moterimis – išgirdo įvairiausių nuomonių apie savo gyvenimo būdą. Bet vargu ar daugelis iš tikrųjų suprato, koks jis.
Arba jis pats. Tačiau nepaneigsi – egzistuoja išankstinė nuomonė, nuostata apie Šono veiklą.
Kartais jis tokią nuostatą keisdavo. Kartais – ne.
Dažniausiai nesivargindavo aiškinti. Tuo labiau visiškai svetimiems. Todėl atsakė paprastai:
– Išgirdau iš draugų ir panorau padėti, jei tik galiu.
Moteris patikėjo ir nusišypsojo.
– Nuostabu. Kai kuriems viengungiams rankas supančiojo seserys, bendradarbės ir panašiai.
Šonas nujautė, kad taip nutiko ir vyrukui, parduotam prieš jį, tam gelbėtojui. Jis vilkėdamas smokingą jautėsi taip nejaukiai, kaip Šonas pasijustų apsivilkęs darbinį kombinezoną arba užsidėjęs šiaudinę skrybėlę. Ar, dar blogiau, pakliuvęs į klasę, sausakimšą klykiančių vaikų.
Smokingas? Juo vilkėdamas, jis jaučiasi puikiai.
Prisimenant, kokia jo šeima, galima numanyti, kad pirmuoju smokingu jį apvilko dar neišmokusį nė ropoti.
– Laimėtojoms ir jų viengungiams salėje rengiame nediduką pobūvį, kad galėtumėte susitikti ir apsikeisti informacija.
Aha. Tvarkaraštis, telefono numeris.
Pageidautinos apsaugos priemonės.
Po velnių, gal jis paprasčiausiai persisotinęs. Nebėra jokių gal. Jis tikrai persisotinęs. Vis dėlto numanė, kad dalis čia atėjusių moterų nesitiki nieko daugiau, tik malonaus vakaro už garbingą labdarą.
Tačiau ne visos. Anaiptol.
– Atleiskite, turiu grįžti prie darbo, – tarė organizatorė, pamačiusi sutrikusius savanorius, skaičiuojančius šūsnis grynųjų iš užrakintos dėžės.
Priešais ją nekantriai pirštais barbeno smulkutė, bet krūtinga brunetė, laimėjusi prieš Šoną parduotą vyruką.
Ji buvo patraukli. Labai. Ir jauna. Šonas susimąstė apie savo perspektyvas. Deja, ne kažin kas, kiek spėjo pamatyti, žvilgterėjęs iš užkulisių į salę, kur sėdėjo daugiausia gerokai vyresnės ir… kietesnės moterys.
– Malonaus vakaro, – tarė Noelė ir nuėjo.
Šonas sumurmėjo dėkodamas ir pasuko organizatorės nurodyta kryptimi. Greičiau pradės, greičiau baigs.
Jis norėjo gerai įsižiūrėti į moterį, su kuria teks praleisti savaitgalį, neužteko nuo ryškiai apšviestos scenos žvilgterėti į šviesią galvą. Šonas svarstė, kokie jos planai vakarui nebūtų pernelyg sudėtingi. Jam reikės gal trisdešimties sekundžių suprasti, ar ji žino, ką nusipirkusi, ar ne.
Turint omenyje, kaip garsiai ji šūktelėjo tokią didelę sumą net neraginta aukciono vedėjo, Šonas atsakymą numanė. Jautė, kad kaip tik dėl to niekas kitas kainos nekėlė. Žinodama, kaip varžomasi buvo dėl ankstesnio vaikino, ji paprasčiausiai pergąsdino varžoves. Jos, kaip ir Šonas, pirmosios pirkėjos balse išgirdo nepalenkiamą ryžtą.
Matyt, ta moteris yra girdėjusi apie jį paskalų. Kas jis iš tikrųjų, iš kur kilęs ir ką iš tiesų veikia.
Šonas abejojo, ar tuose ganduose yra bent dalelė tiesos. Todėl tikėjosi, kad moteriškė tokią sumą paklojo ne vien tikėdamasi rytoj rytą pabusti ant jo pagalvės.
To niekas negarantuoja. Nebent Šonas susigundytų pats. Koks skirtumas, kas ta moteris ir kokia jos sąskaita. Jei Šonui nebus patraukli, jis bus tik palydovas, gidas, vertėjas ar net, jei prireiks, asmens sargybinis. Kad ir ką visi galvotų. Išpaikintos moterys. Ir jų turtingi pagyvenę vyrai, norintys, kad jų žmonos būtų užimtos.
Ir net pats Šono tėvas.
Pasiruošęs gintis jis įžengė į mažesnę salę, kur porelės tyliai šnabždėjosi pakampėse ir prie kilnojamo baro. Kelios moterys pernelyg garsiai juokėsi, keli vaikinai rangėsi, gavę tiek dėmesio. Ketvirtis laimėtojų buvo gal dvidešimčia metų vyresnės nei jų vaikinai, bet iškentusios pakankamai operacijų, kad atrodytų pakenčiamai. Tik kelios poros atrodė paprasčiausiai besikalbančios – t. y. tokios, kur turtinga aukciono laimėtoja nebando įkalbėti vaikino vietoje iškylos parke pakilti į ištaigingus viešbučio apartamentus.
Šonas apžvelgė kambarį, tikėdamasis atpažinti savo laimėtojos plaukų spalvą, nors ryškiai apšviestoje pokylių salėje jie ir spindėjo auksu.
Tada pamatė. Ji stovėjo viena.
Šviesiaplaukė. Jauna. Tikrai jauna, o ne tokia apsimetanti. Priėjęs arčiau pamatė, kad ji graži. Labai graži: skaistaus veiduko, amerikiečių mergaičių tipo, makiažas tikriausiai slepia strazdanas.
Nuostabi nebuvo, visai nepanaši į tykančią piraniją, o tai reiškė, kad tikrai gali būti asmenybė.
Gali pavykti. Nebent prasižios ir leptelės ką nors, kaip tos besmegenės kvaišos, kurios ieško mados ir skonio patarimų blizgiuose žurnaluose, viešai džiaustančiuose Holivudo apatinius.
Tačiau Šonas abejojo, ar taip atsitiks. Sprendžiant iš gelsvos šilkinės jos suknelės, paprastos šukuosenos – trumpų, sušukuotų ir ant pakaušio surištų plaukų, – vos keleto papuošalų, ji atrodo gana natūrali.
Tą akimirką mergina pastebėjo jį. Rausvos lūpos prasivėrė, akys – tokios pat spalvos kaip rugiagėlės, augančios Viklou, – išsiplėtė ir įsmigo į jį. Šonas suprato buvęs teisus: mergina jaudinasi. Jokia ji grobuonė, kokią tikėjosi pamatyti.
Labai labai patraukli.
Šonui staiga dingtelėjo, kad idėja rengti tokį aukcioną – ne tokia jau ir bloga.
Antras skyrius
– Labas vakaras, – tyliai pasisveikino Šonas, priėjęs prie merginos, nusipirkusios jį visam vakarui. – Atleisk, kad priverčiau laukti.
– Tu kalbi su akcentu!
Jis tyliai nusijuokė.
– O gal tu – su akcentu?
– O Dieve, kaip nemandagiai pasakiau, ar ne? – Ji ištiesė ranką, smulkutę, ji beveik pradingo Šono delne. – Aš Anė Deivis. O tu…
– Šonas. Šonas Merfis.
– Kaip Bondas, – suvapėjo mergina. – Džeimsas Bondas.
– Ne visai. – Jis nusijuokė. – Aš juk nesakiau Merfis. Šonas Merfis. Be to, Bondas – britas.
– O tu – ne?
– Dieve,