Geležies riteris. Julie KagawaЧитать онлайн книгу.
sužinoti, kodėl tu manęs ieškai, o tada nuspręsti, ar noriu būti surastas. Ar nenoriu. – Prunkštelėjęs jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. – Bet tikrai ne tokį prašymą tikėjausi iš tavęs išgirsti, prince. Tai išties labai… įdomu.
– O aš pasakyčiau, kad kvaila, jeigu tau įdomi mano nuomonė, – pareiškė ragana, mostelėjusi peiliu į mano pusę. – Argi varna tampa lašiša vien to panorėjusi? Tu nežinai svarbiausio dalyko apie mirtingumą, buvęs prince. Kodėl nori tapti toks kaip jie?
– Todėl, – atsakė Grimalkinas man nespėjus nė žodžio ištarti, – kad jis įsimylėjęs.
– Aaa. – Ragana pažvelgė į mane ir papurtė galvą. – Dabar aišku. Vargšelis. Tada tu negirdėsi nė vieno mano protingo žodžio. – Ramiai pažvelgiau į ją, bet ragana tik nusišypsojo. – Tada sudie, buvęs prince. O tau, Šaunusis Robinai, jei dar kada nors pamatysiu, nudirsiu kailį ir pasikabinsiu virš durų. Dabar atsiprašau. – Susikaupusi ji sunkiais žingsniais nulipo laiptais, eidama pro šalį trenkė Pakui, tačiau šis mikliai išsisuko nuo smūgio.
Man nepatiko, kaip Grimalkinas spokso į mane – jo siaurose akyse galėjai įžvelgti pašaipą, todėl susinėriau rankas.
– Tai tu žinai ar nežinai, kaip fėjūnui tapti mirtinguoju?
– Nežinau, – paprastai atsakė Grimalkinas ir akimirką man suspaudė širdį. – Bet… sklinda kalbos. Pasakojamos legendos apie tuos, kurie troško tapti mirtingi. – Jis pakėlė priekinę leteną, ėmė ją laižyti ir braukti per ausis. – Yra… vienas toks… jis gali žinoti, kaip tapti mirtingu, – tęsė pabrėžtinai atsainiai. – Aiškiaregys, gyvenantis atšiauriausiame Niekadaniekada kampelyje. Tačiau kelias pas tą aiškiaregį – vingiuotas ir klaidus, kartą iš jo išsukęs daugiau nesurasi.
– Suprantama, bet taip jau nutiko, kad tu tą kelią žinai, ar ne? – įsiterpė Pakas, tačiau Grimalkinas ir toliau nekreipė į jį dėmesio. – Nagi, katine, mums visiems aišku, kur link suki. Sakyk kainą, susitarsime ir galėsime leistis į kelionę.
– Kainą? – Grimalkinas pažvelgė į Paką ir žybtelėjo akimis. – Kaip gerai tu manaisi mane pažįstąs, – mįslingai tarė jis balsu, kuris man visai nepatiko. – Tikiesi, jog tai visai paprastas prašymas, kad nuvesiu jus pas tą aiškiaregį ir tiek. Jūs nė nenutuokiate, ko prašote, kokie išbandymai laukia mūsų visų. – Katinas atsistojo ir vizgindamas uodega rimtai pažvelgė į mane auksinėmis akimis. – Šiandien kainos nesakysiu. Bet ateis laikas, prince, kai ateisiu atsiimti skolos. O kai toji diena išauš, sumokėsi man su kaupu.
Žodžiai pakibo tarp mudviejų, spinduliuodami galią. Tai buvo sandoris – ir itin bjaurus. Grimalkinas kažkodėl nepanoro atskleisti savo kortų. Giliai širdyje aš troškau atsitraukti, nesileisti supančiojamas tokio įsipareigojimo. Jeigu sutikčiau, katinas vėliau galėtų prašyti manęs ko panorėjęs, pasiimti bet ką, o aš būčiau priverstas atiduoti.
Bet jeigu tai padės man tapti žmogumi ir galiausiai būti su ja…
– Ar tikrai to nori, ledo berniuk? – Pakas sugavo mano žvilgsnį – jis taip pat atrodė sunerimęs. – Radai, ko ieškojai, tačiau jei sutiksi – kelio atgal nebus. Tikrai neišsisuksi pažadėjęs jam dailią cypiančią pelytę.
Atsidusęs atsisukau į sidhių katiną, kuris ramiai laukė mano atsakymo.
– Tyčia aš niekam nekenksiu, – griežtai pareiškiau jam. – Nepasinaudosi manimi kaip ginklu, neatsigręšiu prieš tuos, kuriuos laikau sąjungininkais arba draugais. Be to, daugiau niekas su šiuo sandoriu nėra susijęs. Tik aš.
– Kaip nori, – sumurkė Grimalkinas.
– Tada sutarta. – Kai sandoris buvo patvirtintas, pajutau, kaip virptelėjo oras, ir sugniaužiau kumščius. Kelio atgal nebebuvo, aišku, aš ir neketinau trauktis, bet atrodė, jog per vienus metus sudariau daugiau sutarčių ir priėmiau daugiau pasiūlymų nei per visą savo gyvenimą, kol buvau Žiemos princas.
Apėmė nuojauta, kad iki kelionės pabaigos turėsiu paaukoti kur kas daugiau, bet dabar nieko negalėjau padaryti. Daviau žodį ir turiu jį ištesėti.
– Vadinasi, nuspręsta. – Grimalkinas linktelėjo ir nušoko nuo kibiro tiesiai ant žolių kupsto purvyne. – Eime. Dykinėdami čia tik gaištame laiką.
Pakas sumirksėjo.
– Ką, taip imame ir išeiname? Neketini pasakyti tai senai viščiukų pešiotojai, kad ją palieki?
– Ji jau žino, – atsakė Grimalkinas, šokinėdamas per kiemą nuo vieno sausesnio žemės lopinėlio ant kito. – Beje, „ta sena viščiukų pešiotoja“ girdi kiekvieną tavo žodį, todėl siūlau pasiskubinti. Baigusi pešti vištą ji ketina imtis tavęs. – Pasiekęs tvorą jis užšoko ant jos – jam kažkaip pavyko išlaikyti pusiausvyrą ant aptrupėjusios kaukolės – ir atsigręžęs dėbtelėjo žibančiomis auksaspalvėmis akimis. – Juk nemanei, kad ji taip lengvai tave paleis, tiesa? – paklausė. – Iki sutemų turime išsinešdinti iš pelkės, kitaip ragana atjos paskui mus, o drauge atsitemps visą pragarą. Todėl gal imkime ir paspartinkime žingsnį, ką?
Pakas paskersavo į mane ir nežymiai šyptelėjo.
– Hm. Čia nepanuobodžiausi, ar ne, ledo berniuk?
– Vieną gražią dieną aš tave nudėsiu, – pasakiau jam mums skubant paskui Grimalkiną, atgal per klampų pelkyną. Grasinimas buvo ne tušti žodžiai.
Pakas tik nusijuokė.
– Aha. To trokšti ne tik tu, o ir visi kiti, prince. Gali stoti į klubą.
2
Mūsų kelionė iš Kaulų liūno buvo gerokai šiurpesnė nei ieškant raganos. Grimalkinas neklydo – saulei nusileidus vakaruose už horizonto pasigirdo klaikus staugimas, kurį, regis, skleidė pati pelkė. Žemė sudrebėjo tarsi nuo šiurpo, o vėjas staiga prarijo vėlyvos popietės šilumą.
– Tikriausiai mums reikėtų judėti greičiau, – tarė Grimalkinas ir nėrė į atžalyną, bet aš stabtelėjau ir traukdamasis kardą atsisukau į staugiantį vėją. Puvėsių, užsistovėjusio vandens ir kraujo dvokas pliekė man į veidą, tačiau aš laukiau nuleidęs ginklą prie kojos.
– Ak, prince. – Pakas susiraukęs atsigręžė. – Ką tu darai? Tikriausiai dar nesupratai, kad senoji viščiukų pešiotoja jau atsiveja nusiteikusi susimedžioti mėsos Žiemos ir Vasaros troškiniui.
– Tegul vejasi. – Aš – Ašalainas Darkmiras Talinas, Mebės sūnus, buvęs Žiemos rūmų princas, ir ragana ant šluotos manęs neįbaugins.
– Norėčiau tave atkalbėti, – kažkur krūmuose pasigirdo Grimalkino balsas. – Galų gale, čia jos valdos ir ji bus grėsminga priešininkė, jeigu užsispirsi šioje vietoje su ja susigrumti. Kur kas išmintingiau būtų bėgti į pelkės pakraštį. Ten ji paskui mus neseks. Aš ten ir būsiu, jeigu nuspręsite pagaliau ateiti į protą. Nešvaistysiu laiko stebėdamas, kaip kaunatės vien dėl kvailo išdidumo, nes ta kova visai beprasmiška.
– Nagi, Ašai, – paragino Pakas iš lėto traukdamasis. – Su nepaprastai galingomis raganomis galėsime pažaisti kitą kartą. Tas pūkų kamuolys gali pradingti ir aš visai nenoriu klampoti po Niekadaniekada vėl jo ieškodamas.
Dėbtelėjau į Paką, kuris metė į mane arogantišką žvilgsnį ir nuskubėjo paskui katiną. Slėpdamas ginklą puoliau paskui juos ir netrukus Kaulų liūnas jau buvo panašus į susiliejusią smaragdo žalumo samanų ir boluojančių kaulų dėmę tolumoje. Kažkur mums už nugarų