Meilės įkaitė. Olivia GatesЧитать онлайн книгу.
kūnu nuvilnijęs virpulys niekaip nesusijęs su pasikeitusia temperatūra.
Ji nepajėgė atsispirti norui atsikirsti į vieną vyro pastabą ar kaltinimą.
– Beje, taktikos neturiu.
Pasikeitus išraiškai Amdžado žvilgsnis nė nesuvirpėjo.
– Turi. Ji išskirtinė, todėl tampi dar pavojingesnė… ir suktesnė.
– Toli gražu tokia nesu, – Marama kantriai aiškino. – O kam man ta taktika? Ji bejėgė prieš vienintelį mane dominantį jūsų lyties atstovą. Tave.
Tiesmukumas jai uždirbo grimasą.
– O vienintelė mane dominanti jūsų lyties atstovė… pala! Manęs nė viena nedomina.
Ji energingai palinksėjo.
– Ir ne veltui.
Antakis pašaipiai kilstelėjo.
– Ak, kaip malonu, kad tai palaiminai. Taip geriausia, ar ne?
– Išradingai pikta – taip.
– Išties. Bet juk nemanai, jog esu toks apgailėtinas, kad taip ilgai laikyčiausi įsikibęs kompleksų, kad taip ilgai dėl vienos moters nusikaltimų griežčiau dantį ant visos lyties, tiesa?
Ji žingtelėjo arčiau, būdama tikra, kad jis neatsitrauks norėdamas išlaikyti atstumą.
– Ne. Tu pernelyg skvarb… a… įžvalgus, pernelyg protingas, kad pelnytai neigiamą nuomonę apie vieną moterį paverstum apibendrinimu, kuris, kaip žinai, neišvengiamai bus klaidingas.
Amdžadui nereikėjo atsitraukti. Vien žvilgsnio akyse pakako, kad ji laikytųsi keliais žingsniais atokiau.
– Bėda ta, kad sutinku tik mano pelnytai neigiamą nuomonę patvirtinančias moteris. Tiesa, jos nėra šaltakraujiškos nusikaltėlės. Regis, beveik nutrauktame gyvenime tokia laimė dusyk neaplankys. Tačiau traukiu tik tas, kurios pasižymi nuodinga savanaudiška klasta ir galios alkiu. Taigi, dar neįrodyta, kad mano apibendrinimas klaidingas.
– Nori pasakyti, kad moterys – ne tik aš – turėjo tiek drąsos, jog prie tavęs prieitų?
– Kelios, patrauktos mano padėties ir turto, beprotiškai rizikavo. Tik labai trumpai. Įsijungė jų išgyvenimo instinktas, užgoždamas net godumą.
– Ar viena išimtis neįrodo, kad apibendrinimas klaidingas?
Amdžadas sulojo paniekinamai nusijuokdamas.
– Ar tu toji išimtis?
Nesutrikdyta netikėtos pašaipos Marama nusišypsojo žiūrėdama vyrui į akis.
– Tikrai nepasižymiu nuodingomis savybėmis, o mano godumo ir galios alkio lygis neigiamas.
– Šitai sako moteris, ištekėjusi už princo, paskui – už laivybos imperijos paveldėtojo. Vieną nužudei, o su kitu išsiskyrei, kai iš jo atėmė paveldėjimo teisę.
Jos šypsena apsiblausė.
– E… mes vis dar siekiame pranašumo įžeidinėdami, tiesa?
– Dabar pateikiame faktus.
Atsakydama į iššūkį ji kilstelėjo abu antakius.
– Ar tai, kad nužudžiau dėdę Ziadą ir priverčiau iš Bredo atimti paveldėjimo teisę, yra faktai? Nebent išgalvotoje Paranojos planetoje, kurioje tėra vienintelis gyventojas – tu.
Jis prisidėjo ranką prie kairio peties ir neva apgailestaudamas nusilenkė.
– Atsiprašau. Tu niekaip nesusijusi su vieno fizine, o kito finansine žūtimi. Abu buvo tiek kvaili, kad tave vestų ir patys pražūtų. Ligotas už tavo tėvą vyresnis vyras, mėginęs neatsilikti nuo seksualios ego gniuždančios nuotakos, ir vos iš vystyklų išlipęs kūdikis, savo ateitį sugriovęs tam, kad padarytų įspūdį šimtu metų brandesnei viliokei.
Ji išsižiojo. Užsičiaupė. Ir vėl išsižiojo.
Tada prapliupo kvatoti.
– O, vaikeli, tu geras. Ar bent pagalvoji, kas virsta tau iš burnos, ar tiesiog praveri lūpas ir leidi žodžiams ištrūkti į laisvę?
Amdžadas pakreipė galvą.
– Ačiū, kad teikeisi pasipiktinti ir patvirtinti tiesą.
– Tu taip toli nuo tiesos, lyg būtum ūke. Bet vis tiek esi toks geras, kad rašydamas satyras pelnytum pasaulinę sėkmę. Net stengdamasis įžeisti be galo linksmini.
– Nori pasakyti, kad įžeisti nepavyksta? Tikriausiai netenku galių. Ar turi arseno?
Marama vėl pratrūko kikenti, nors prisiminus, ką jam teko iškęsti, perskrodė užuojauta.
– Tavo kriptonito, a? Ne. Aš visiškai nenuodinga. Įžeidimai veiksmingi tik tada, kai juose yra skausmingos tiesos. Tavuosiuose nėra nė krislelio, jie taip tempte pritempti, kad tiesiog juokingi.
Staiga Amdžadas žingtelėjo priekin. Iš nuostabos ji kone parkrito ant nugaros.
– Žinai, kas juokinga? – pavojingai nutęsė jis. – Kad velionį vyrą vadini dėde. Ar toks buvo jo fetišas?
Ji nekvėpuodama palaukė, stebėdama, ar vyras panaikins juodu skiriantį tarpą. Nepanaikino.
Marama trūksmingai iškvėpė.
– Jis buvo mano dėdė, nors, kaip žinai, kraujo ryšiais nesame susiję. Tikrai turėtum žinoti, kad politinės santuokos nėra tokios, kokios atrodo iš šono.
Žiaurumas ir apsukrumas vyro akyse šoktelėjo, o kartu ir jos kūno temperatūra.
– Nebuvau savo paskirtosios žmonos dėdė, todėl nežinau. Tau, regis, pasisekė ten, kur jai nepavyko. Nesivargindama išsiuntei nelaimingą sutuoktinį anapus.
Marama išsitiesė visu penkių pėdų aštuonių colių ūgiu.
– Jei manai, kad jo mirtis praėjus šešeriems metams po vestuvių nesukėlė rūpesčių, norėčiau pažiūrėti pro tą iškreiptą lęšį, pro kurį žvelgi į pasaulį.
Amdžadas gūžtelėjo pečiais.
– Aih, tai nebuvo spartus tempas. Aš santuoką pradėjau sveikas kaip jautis, o po šešių mėnesių vos nemiriau. Tačiau ginant tave reikia pasakyti, kad ištekėjai per jauna, dar mokeisi, kaip naudotis moteriška klasta. Bet už prarastą laiką atsigriebei su kaupu.
Šis vyras neišmušamas iš vėžių. Bent jau pats taip manė. Marama turėjo visas dvi dienas, kad pradėtų jo išjudinimo kampaniją.
Prisiminusi sumanymą nusišypsojo.
– O tu susituokęs buvai patiklus pastumdėlis, bet nuo to laiko išmokai vyriško šovinizmo paslapčių. Nenusimink. Anot patikimų šaltinių, tavo būklė pataisoma.
Į jos vypsnį Amdžadas atsakė šypsena, galinčia suėsdinti ir metalą.
– Aih, girdėjau. Kad atsiverstų į patiklumą, vyrui tereikia moters, kuri visam gyvenimui įkalintų jį mylinčioje tarnystėje.
Viešnia nusikvatojo.
– Tu tiesiog pernelyg gardus. Toks gardus, kad net išalkau. – Marama palaukė, kol vyro veidą ėmė temdyti rūškana, pažymėjo sau pergalės tašką ir apsisuko. – Ar čia yra ko pavalgyti?
Amdžadas stebėjo nueinančią kikenančią Maramą ir svarstė, kas ką tik nutiko.
Ar jos visiškai netikėtas žodis buvo paskutinis?
Dar blogiau, ši moteris mėtė jį tarp neįveikiamos priešpriešos ir potraukio, plačia šypsena atmušė šūvius, kurie, regis, tik didino jos apetitą…
Ką jis sau galvoja?
Visa