Tik kelios paslaptys. Wendy S. MarcusЧитать онлайн книгу.
parodė į savo rankas. – Stipriai.
Figas įsikibo į paklodę savo didelėmis rankomis. Roksė prisiminė, kaip tos rankos vos prieš kelias valandas laikė ją suspaudusios, ir pagalvojo, jog vėl norėtų, kad jis ją apkabintų, ir ne tik per liemenį. Ji papurtė galvą, norėdama nusikratytų tų minčių.
– Kai pasakysiu trys, – tęsė ji, – mudu kilstelėsime, o jos… – smakru parodė į moteris kitoje neštuvų pusėje, – stumtelės.
– Supratau, – tarė Figas ir susikaupęs dar stipriau sugniaužė paklodę.
– Pasiruošę? – dar kartą paklausė Roksė ir palaukė, kol visos moterys ir Figas patvirtins. – Skaičiuoju iki trijų. Vienas. Du. Trys.
Roksė trūktelėjo paklodę taip pat stipriai, kaip pirmąsyk, tačiau šį kartą ligonė pakilo lengvai ir nučiuožė tarsi aliejumi išteptas kūdikis iš plastikinių svarstyklių.
– Oho. O tu tikrai stiprus, – tarė Roksė Figui.
Jis nuoširdžiai nusišypsojo ir mirktelėjo.
– Nepamiršk to. – Eidamas prie šiukšlių dėžės, priėjo prie jos arčiau ir sušnabždėjo. – Bent jau sapne.
– Lyg neturėčiau ko sapnuoti.
Roksė pagalvojo apie Figo galvą – sapne susirangytų apie ją lyg mieganti katė. Dar apie šviesią jo odą – sapne juodu gulėtų prie tvenkinio, ji teptų jį apsauginiu kremu, vis teptų ir teptų, kad apsaugotų nuo skaisčių saulės spindulių. O jau jo juokas, šelmiški žiburiukai žaliose akyse ir užkrečianti šypsena, taip tinkanti jam prie veido!
Ji kažkodėl jautėsi su juo saugi, tarsi nereikėtų dėl nieko jaudintis. Laimei, budrumo neprarado. Būdama šalia Figo Roksė imdavo geisti… tokių dalykų, kurių užsimanydavo tik išlenkusi porą bokalų alaus. Gal dėl to, kad buvo lėtas, elgėsi ramiai ir atrodė patikimas? Gal dėl šmaikštumo ir šiurkštaus humoro jausmo? Dėl kūno, kuris puikiai tiko prie jos stamboko sudėjimo? Ar savito žvilgsnio ir santūrios, bet tvirtos laikysenos?
Šiaip ar taip, visa tai veikė ją žlugdančiai ir drumstė jausmus, lyg būtų mokinė. Roksei tai nepatiko. Iš patirties žinojo, kad vyrai nepatikimi, apgavikai ir reikalingi tik dėl vieno dalyko – sekso. Apie jausmus ir kitus smagius dalykus geriau pamiršti.
– Visiems dėkoju, – ištarė ji.
Figas nepajudėjo iš vietos.
– Eik, tavęs laukia darbas, – paliepė stumdama jį iš kambario. – Girdi, skamba tavo telefonas.
Atsukęs nugarą ligonei, Figas pasilenkė prie Roksės.
– Skambino tavo mama, – ramiai pasakė jis. – Ji atrodė nusiminusi.
Paskutinė naktis buvo itin sunki. Iš ryto Roksė nenorėjo eiti į darbą, bet ar tai buvo įmanoma? Jos abi gyveno iš jos algos.
– Skundėsi, kad negali rasti viryklės rankenėlių, – pridūrė jis.
Kurgi ne. Aną savaitę, pamiršusi išjungti viryklę, taip susvilino makaronus su sūriu, kad pajutęs svilėsių kvapą jų bjaurus, visada nepatenkintas kaimynas iškvietė gaisrininkus. Po to įvykio Roksės gyvenimo valtis, kuri iki šiol bent jau laikėsi ant vandens, susvyravo, ėmė skęsti ir jai liko tik viena išeitis – šokti iš jos.
– Jos žodžiai viską paaiškina, – tarė Roksė. – Tačiau tai – ne tavo reikalas. Pasakyk, kad kitą kartą skambintų man į mobilųjį telefoną. – Ji nusisuko prie ligonės.
Figas čiupo ją už rankos.
– Sakė, kad skambino, bet tu neatsiliepi, – sušnabždėjo jis.
Ką? Roksė visada atsiliepdavo, jei skambindavo jos mamytė. Ji patapšnojo sau per kišenėlę ant krūtinės. Tuščia. Įkišusi abi rankas į medicinos švarkelio kišenes, ėmė jose naršyti. Žirklės tvarsčiams nukirpti. Antiseptinės servetėlės. Lipni juostelė. Trys dėžutės demerolio. Velnias, būtinai reikia pasikalbėti su Viktorija. Dvi sąvaržėlės. Trys tušinukai. Dėžutė su temperatūros matuokliais. Čiulpinių saldainių ritinėlis. Ir pusryčiams skirta šokolado plytelė, kuriai taip ir nerado laiko.
Telefono nebuvo.
Roksė taip skubiai ištraukė rankas, kad kažkas iškrito, matyt, tušinukas, ir nuriedėjo po spintele prie lovos. Susiras vėliau.
– Po perkūnais. Kažkur nukišau telefoną, bet kur? – Mamytė ims panikuoti, nesulaukusi jos skambučio. Kažin kada ji skambino?
Roksė pasilenkusi pažiūrėjo po lova.
– Ryškiai rausvas su deimančiukais? – pasiteiravo Figas.
– Na, taip.
– Aš paieškosiu.
– Dėkui.
– O čia tau. – Jis išsiėmė iš kišenės kelis rausvo popieriaus lapelius ir padavė jai.
Roksė perskaitė vyriškus vardus, užrašytus ant šešių lapelių. Vadinasi, matė filmuotą medžiagą. Paleistuviai. Perlenkusi lapelius pusiau, ji išmetė juos į šiukšlių dėžę.
– Kas dar? – nekantriai paklausė trokšdama kuo greičiau aptvarkyti ligonę, kad galėtų paskambinti namo, o tada susirasti telefoną. Jame buvo likęs numeris, kurį verčiau būtų iškart ištrynusi.
– Ar gerai jautiesi?
– Puikiai.
Visados puikiai. Puikiai, puikiai ir dar kartą puikiai.
Aptvarkiusi ligonę, Roksė minutei nubėgo į slaugytojų postą paskambinti mamai.
– Hola, Mami.
Ji išgirdo verksmą.
– Nagi, neverk. Tau nebūtina naudotis virykle. Šaldytuve palikau maisto.
– Noriu išsivirti kiaušinių, – pasakė mama.
– Yra mišrainės su kiaušiniais. Tu ją mėgsti.
– Que buena hija. Mano geroji dukrelė.
– Gracias. Klausyk, turiu daug darbo. Kažkur nukišau savo telefoną. Jei manęs prireiks, skambink į skyrių ir Figas mane pakvies.
Tyla.
– Gerai, mamyte?
– Gerai, – atsakė mama pilna burna. – Skanu. Buvau išalkusi.
Roksė šyptelėjo.
– Būk atsargi lipdama į lovą. Po darbo iškart grįšiu namo.
Ji padėjo ragelį, nuleido galvą ir su palengvėjimu atsiduso.
Kai ją pakėlė, susidūrė su Figo akimis.
– Jei vėl skambintų mano mama…
– Aš tave susirasiu, – užbaigė jis.
– Dėkui.
Jos pilvas suurzgė.
– Eik pavalgyti. Jei tavęs prireiks ligoniams, paprašysiu, kad pas juos nueitų Viktorija arba Alė.
– Tikriausiai taip ir padarysiu. – Roksė atsistojo. Šiek tiek svyravo. Jau ketino atsiremti į stalą, kad nepargriūtų, tačiau ją sugriebė Figas. – Atrodo, mano bakas tuščias. Laikas pripilti degalų.
– Ar tik dėl to? – paklausė Figas susirūpinęs. Ir… abejodamas.
– Ar bent įsivaizduoji, kiek kalorijų reikia išjudinti šiam kūnui? – paklausė ji. – Šįryt nepusryčiavau. O per pertrauką dėl jo kaltės teko dirbti. – Bet jaučiuosi puikiai.
Visados puikiai. Puikiai. Puikiai.