Mano brangenybė. Olivia GatesЧитать онлайн книгу.
galėjusi ramiai gyventi toliau. Tačiau dabar…
Bent jau galėjo džiaugtis dėl vieno. Jis nematė jos. Ir nepamatys, jei Džohara nesilaikys plano. Gal ir nederėtų to daryti.
Ne. Jokių gal. Priėjusi prie jo dabar sulauktų tik siaubingų pasekmių. Jei jis taip veikė ją nežinodamas, kad ji čia, ir būdamas už trisdešimties pėdų, kas būtų, jei stovėtų priešais ją?
Kad ir kokia susižavėjusi nesubrendusi avigalvė Džohara buvo, vėl jį pamačiusi, pasiekė tik vieno. Išpūtė savo problemą ir pagilino širdies skausmą. Dabar tegalėjo išvengti didesnės žalos.
Keikdama save dėl kvailumo ji žengė norėdama išeiti. Ir pasijuto tarsi atsitrenkusi į nepralaužiamą galios lauką.
Pajuto Šachino žvilgsnį.
Smūgis vos neišmušė jos iš varganos pusiausvyros, ją pervėrė jo akių žvilgsnis.
Džohara visada manė, kad jo akys panašios į rusenančias anglis, net kai nukreipdavo jas su didžiausiu gerumu. Bet dabar, kai atpažinimo tvyksnį lydėjo skvarbus tvilkantis atšiaurus žvilgsnis, ji pajuto, kaip nudegina iki pat kaulų. Jai užvirė kraujas, skruostai įkaito.
Džohara neįvertino savo pasirodymo pasekmių. Dabar neabejojo apgailestausianti visą likusį gyvenimą.
Ji stovėjo kaip įbesta, užburta besiartinančio Šachino, stebėdama jį su tokiu pat neišvengiamumu, su kokiu žmogus stebi į prarają lekiantį nevaldomą automobilį.
Vos tik įžengus į erdvų Aidano butą viršutiniame aukšte, Šachiną apėmė apmaudas. Jis augo kartu su kiekvienu žingsniu link priverstinių linksmybių kakofonijos.
Reikėjo nesutikti čia ateiti. Reikėjo Aidanui pasakyti, kad tai – ne atsisveikinimo vakarėlis, o laidotuvių ceremonija.
O štai jo draugas ir partneris džiugiai šypsodamas ateina nevilties dar padidinti.
– Ei, Šinai! – Aidanas perrėkė galvą skaldančią techno muziką. – Maniau, nusprendei leisti man apsikvailinti. Ir vėl.
Šachinas mėgindamas nusišypsoti tik vyptelėjo. Jam nepatiko, kai draugai trumpindavo jo vardą ir vadindavo Šinu. Vakariečiai bičiuliai taip darė, nes toks vardas jiems buvo suprantamesnis, o namiškiai todėl, kad tokia pirmoji jo vardo raidė arabų kalba. Nežinojo, kodėl su tuo taikstėsi. Betgi nemėgstama pravardė tėra smulkmena, palyginti su tuo, ką dabar bus priverstas iškęsti.
Šachinas žvelgė žemyn į išsišiepusį draugą vos tramdydamas irzulį.
– Jei būčiau žinojęs, kokį renginį planuoji, Aidanai, taip ir būčiau pasielgęs.
– Žinai, ką sako apie darbą be linksmybių? – Aidanas uždėjo ranką Šachinui ant peties.
Jis kone krūptelėjo. Tas vyras jam patiko, be to, pats buvo iš kultūros, kur net tos pačios lyties atstovams įprasta fiziškai išreikšti prielankumą. Jis nemėgo būti liečiamas, išskyrus artimiausius šeimos narius. Net ir intymiose situacijose jam nepatikdavo, kai moterys jį grabinėdavo, nors, rodėsi, visos to ir tetrokšta. Megzdamas santykius jis tenorėdavo atsipalaiduoti, o ne patirti intymumą. Šachinas tai aiškiai ir vienareikšmiškai pasakydavo visoms.
Jis vargiai atminė paskutinius intymius santykius. Toks kūniškas poravimasis be gilesnio ryšio prarado patrauklumą, pradėjo erzinti ir atrodė vis atgrasesnis. To galima tikėtis, spėjo jis, kai moterys, kurios jam patiko, kurias gerbė, jam nesukėlė jokio kūniško potraukio.
Jis žengtelėjo į šalį išsisukdamas iš draugo glėbio, bet neleisdamas jam pajusti slypinčio pasibjaurėjimo.
– Jei nykumas – šio… siautulio priešingybė, užtikrinu tave, man jis patinka labiau.
Aidano akyse šmėkštelėjo sutrikimas. Po šešerių bendradarbiavimo metų tas vyriškis nė nenutuokė, ką Šachinas mėgo. Galbūt todėl, kad Aidano, kaip ir visų kitų, neprisileido. Bet Aidanas šį vakarėlį surengė vedinas geriausių ketinimų. Ir nors tokiais grįstas kelias į pragarą, negražu parodyti, kad jis veltui stengėsi.
Šachinas sukaupė padorumo likučius.
– Bet ne kasdien atsisveikinu su savo laisve. Taigi sulaukti fanfarų… – jis stabtelėjo, kad prisiverstų pridurti: – …malonu.
Aidano veidas nušvito ir jis prapliupo norėdamas įtikti:
– Juk iš tiesų neatsisveikinsi su laisve. Girdėjau, tos sutartos karališkos vedybos – tikras… lankstumo įsikūnijimas. – Aidanas paskutinius žodžius pridūrė demonstratyviai linktelėdamas galva ir pliaukštelėdamas jam per nugarą.
Šachinas vos nenurėžė neišmanėliui draugui galvos. Gerai, kad Aidanas tuo metu nusisuko ir kiek galėdamas šūktelėjo besibūriuojantiems žmonėms paspausti Šachinui ranką.
Šachinas nesvarstydamas padarė tai, ko prašė Aidanas. Šiaip ar taip, aiškinti beprasmiška. Šiek tiek išgėręs jis buvo lyg nesavas. Šachinas turėtų leisti jam pasimėgauti retai pasitaikančiu nerūpestingumu, užuot nutempęs į negailestingą tikrovę, kurioje pats gyveno.
Visa jo būtis tuoj sužlugs.
Ne profesiniame gyvenime. Ten jis vis raškė vieną sėkmę po kitos. Bet asmeniniame gyvenime reikalai jau seniai iro. Jis net galėjo nurodyti tikslią dieną, kada viskas ėmė byrėti. Po kivirčo su Aramu.
Iki tol jis gyveno nerūpestingai ir manė, jog ateitis – beribė. Bet nuo tada reikalai tik pablogėjo.
Jis seniai žinojo, kad iš jo, princo, tikimasi politinės santuokos, bet tą lūkestį stūmė šalin vildamasis, kad vienas vyresniųjų brolių sudarys nuostabią politinę sąjungą. Tuomet Amdžadas, vyriausiasis brolis ir kronprincas, taip ir pasielgė. Ir viskas baigėsi siaubingai.
Amdžado žmona ištekėjo jau laukdamasi, suplanavo nužudyti Amdžadą, paskelbti, kad vaikas – jo, ir amžiams būti princese bei sosto paveldėtojo motina.
Skandalingai su ja išsiskyręs – apie tai regione vis dar kalbama – Amdžadas veržėsi per pasaulį didindamas galią, kol ši kone prilygo visai Zohaido galybei. Niekas nedrįso jo vėl prašyti sudaryti politinę sąjungą. Pasak jo, atėjus metui jam tapti karaliumi, jo įpėdiniu taps brolis Haresas. Šiam negalint – Šachinas. Taškas.
Haresas taip pat niekada nesusituoks dėl politinių paskatų. Buvo sutarta, kad santuoka su bet kurios regiono genties atstove būtų pavojinga jo padėčiai. Jis tapo geriausiu Zohaido vidaus reikalų ministru, centrinės žvalgybos ir krašto apsaugos vadovu ir niekas nenorėjo, kad būtų suabejota jo nešališkumu. Taigi, jei jis kada nors nuspręs susituokti, – o tai buvo neįtikėtina, nes jis nerodė prielankumo nė vienai iš šimtų, anot gandų, per trisdešimt šešerius metus pasiguldytų moterų, – Haresas galės pats išsirinkti nuotaką.
Taigi Šachinui teko prievolė sudaryti gentis sujungsiančią santuoką, kuri atgaivintų nestabilius susitarimus tarp klikų. Jis – paskutinis grynakraujis karaliaus sūnus, gimęs zohaidiškei karalienei. Haidaras ir Džalalas, netikri Šachino broliai, gimę dabartinei karalienei Sondosai, kuri buvo azmaharietė, nebuvo laikomi pakankamai gryno kraujo, kad santuoka suvienytų gentis.
Jau daugelį metų jis žinojo negalįs pabėgti nuo savo likimo, bet, užuot susitaikęs su šia mintimi, kasdien vis labiau jos neapkentė. Ji panėšėjo į mirties nuosprendį, kybantį jam virš galvos.
Vos prieš kelias dienas – tiksliau, dieną po trisdešimt ketvirtojo gimtadienio, – jis nusprendė nutraukti dusinančią įtampą ir įgyvendinti susitarimą dėl santuokos. Apie sprendimą pasiduoti pranešė tėvui ir liepė pradėti rikiuoti kandidates į nuotakas. Kitą dieną naujiena, kad jis ieško nuotakos, mirgėjo visose žiniasklaidos priemonėse. Tai, kad vienas geidžiamiausių karališko kraujo atstovų pasaulyje ketina vesti dar nežinomą nuotaką, buvo didelė sensacija.
Ir