Daugiau nei verslas. Annie WestЧитать онлайн книгу.

      Džošas – vienišius iki kaulų smegenų.

      – Manau, esi buvusi Londone? – jam derėtų geriau pažinti moterį, kuri bus jo priėmimų šeimininkė.

      Ji linktelėjo, šypsena beveik nesikeitė.

      – Aš ten gimiau. Paskui persikėlėme į Vašingtoną, nes tėtis gavo naują diplomatinį postą, dar vėliau į Paryžių ir Kairą, o pasibaigus tarnybos laikui – į Bacharą. Į Britaniją sugrįžome, kai buvau dvylikos.

      – Tau ten patiko? – paklausė Džošas, nors ir taip buvo akivaizdu. – Turėjai draugių, su kuriomis norėtum susitikti?

      Moteris nebesišypsojo, nusuko akis. Jis tik dabar suprato, kad viso pokalbio metu ji žiūrėjo tiesiai į jį. Pasijuto keistai… lyg trūko jos žvilgsnio.

      Leila gūžtelėjo.

      – Galbūt.

      – Tai nekantrauji pabėgioti po parduotuves?

      – Ne, aš… – ji atsigręžė, bet šį kartą akis slėpė blakstienos. Ar ji bent numano, koks gundantis tas žvilgsnis. Turbūt ilgai mokėsi. – Na, žinoma, pirkiniai Londone irgi svarbūs.

      Leila nusišypsojo, bet jau ne taip išraiškingai. Vyras nieko nepajuto.

      Gerai. Ankstesnė reakcija tebuvo nukrypimas nuo normos. Jis neketina ko nors jausti savo žmonai, tik mėgautis jos įtaka sąskaitai banke: eksploatuoti naftos resursus ir jos asmeninius ryšius tame regione.

      – Kaip suprantu, Londone nenuobodžiausi, – Džošas abejojo, ar norėtų išgirsti ją maldaujant po vestuvių kuo ilgiau pabūti Bacharoje. Malonu, kad ji tokia išmintinga. Jiedu puikiai sutars. – Lėktuvas pripiltas degalų ir bus paruoštas skristi, kai tik mes pasieksime oro uostą.

      – Tai… – Leila įsitempė ir aiktelėjo. – Mano pasas! Negaliu…

      – Gali. Tavo pasas laukia lėktuve.

      – Tikrai? – ji palinko į priekį, įsmeigė į jį akis. – Tu spėjai paimti jį iš… namo?

      – Mano darbuotojai paėmė. Nemanau, kad buvo sunku, – vyras ją smalsiai nužiūrėjo. Galėjo prisiekti, kad ji sutrikusi. – Ar kas nors negerai?

      – Negerai? – cyptelėjo Leila. – Aišku, kad ne. Aš tik… – ji papurtė galvą. – Viskas tobula, dėkoju, – ji nusigręžė pasižiūrėti į tolstantį miestą, automobilis lėkė pakilimo takų link. – Ar greitai lipsime į lėktuvą?

      Džošas atsilošė krėsle suintriguotas jausmų, prasiveržusių žmonos veide. Manė ją esant labai gerai išauklėtą, su aukštuomenės žmogui būdinga pusiausvyra, juk keliones po pasaulį ir privilegijas tokie laiko savaime suprantamu dalyku.