Meilė nėra paprasta. Kelly HunterЧитать онлайн книгу.
nedidelę kelioninę kuprinę. Ji tuo pat metu ištiesė savąją.
– Galiu ir pati… – užprotestavo.
– Lena, jeigu neleisi nešti tavo kuprinės, turbūt pats turėsiu tave nudėti, – perdėtai švelniu balsu paaiškino Trigas. – Noriu tau padėti. Privalau tau padėti… Kaip ir tu jauti privalanti pamatyti savo brolį ir kai ką su juo išsiaiškinti. Todėl paleisk tą nelemtą kuprinę.
Lena atitraukė ranką.
– Nemanau, kad mane nušautum, – galiausiai sumurmėjo ji. – Net jeigu turėtum su savimi ginklą. Man regis, blefuoji.
– Tikrai neblefuoju, – Trigas priderino žingsnį prie Lenos. O jam tai turėjo būti nemenkas žygdarbis, turint galvoje, kad jo žingsnis visa pėda lenkė josios. – Esu negailestingas ir grėsmingas, tesiu savo grasinimus. Norėčiau, kad to nepamirštum.
Jeigu Lena nebūtų jo taip gerai pažinojusi, galbūt jo žodžiai jai iš tiesų būtų nuskambėję grėsmingai. Tačiau ji žinojo, kaip švelniai jis liečia sužeidimus. Žinojo, kad jis verčiau nusipjaus rankas, nei ją sužeis.
Užteks galvoti apie jo rankas.
Jie įlipo į lėktuvą ir susirado savo vietas. Trigas užkėlė kuprines ant lentynos ir stebėjo, kaip Lena atsargiai sėdasi į platų, minkštą krėslą. Po dešimties minučių priešais jos nosį jis pamojavo maža pagalvėle. Lena ją paėmė ir pasidėjo sau po juosmeniu.
Taip buvo kur kas geriau.
– Ar turi planą? – jis ištiesė jai dar vieną pagalvėlę. Pasvarsčiusi, ar jam su ja neužvožus, Lena galiausia paėmė pagalvėlę ir pasidėjo sau prie šono. Vėliau ja galės jį uždusinti.
– Turiu, – atsakė Lena. – Po dviejų dienų susitinku su Eimosu Karteriu.
– Tik nesakyk, kad skrendi į Stambulą remdamasi vien Karterio žiniomis apie Džaredo buvimo vietą, – maldaujančiu balsu ištarė Trigas. – Ten jau viską iššniukštinėjau. Karteris spėja Džaredą matęs Bodrume, bet numanomas asmuo buvęs pernelyg toli, kad jis galėtų šimtu procentų patvirtinti tapatybę. Be to, nuo to laiko jau praėjo šešios savaitės.
– Žinau. Jeigu Eimosas man daugiau nieko negalės pasakyti, trauksiu į Bodrumą ir apsimetusi turiste bandysiu rasti siūlo galą. Mano akys geresnės nei Eimoso. Pažįstu Džaredo įpročius. Jeigu jis ten, jį surasiu. O jeigu jau išvyko, išsiaiškinsiu, kur.
Svarstydama, koks vaidmuo jos plane geriausiai tiktų Trigui, Lena pervėrė jį vertinančiu žvilgsniu.
– Galėtume apsimest kartu atvykę atostogų. Medaus mėnesio. Ši priedanga puikiai tiktų.
Trigas atrodė išsigandęs. Išgąstį jo veide pakeitė budrumas.
– Nebūtinai. Bodrumas – turistų meka. Laiveliai. Klubai. Linksmybės. Nemanau, kad apsimesdami jaunavedžiais įgytume kokių nors privalumų.
– Esi visiškai teisus, – ir pati nekantraudama patobulinti savo planą pasakė Lena. – Galėčiau būti tavo sąvadautoja. O tu – Igoris Ryžtingasis. Apsimestume atvykę prekybos oda tikslais.
– Nesivelkime ir į šitai.
Lena nusišypsojo už Trigo stovinčiai stiuardesei. Šioji, elgdamasi diskretiškai, nė mirktelėjimu neišsidavė nugirdusi jų pokalbį ir ištiesė Trigui dar garuojantį rankšluostį. Paskui tokį patį padavė Lenai. Pastaroji jai maloniai padėkojo ir išpurčiusi karštą audeklą nusivalė juo rankas iki alkūnių.
Trigas savuoju užsidengė veidą.
– Aš vis dar čia, – prakalbo Lena.
– Net neprimink.
– Na, bent jau ne pats Heraklis šalia tavęs sėdi, – pasakė ji. – O tavo kojoms netgi vietos užtenka. Kur pažvelgsi, vien laimėjimai.
– Laimėti man jau nėra svarbiausia, – iš po rankšluosčio atsklido prislopintas Trigo balsas, bet Lena nesunkiai suprato, ką jis sako. – Pastaruoju metu man kur kas labiau rūpi rizikos analizė ir atsitiktinių civilių aukų sumažinimas.
Nieko sau.
– Kada spėjai suaugti?
– Balandžio dvidešimt antrąją, aštuonios vienuolika vakaro.
Tą dieną, kai ji buvo pašauta.
Antras skyrius
Po dvidešimt šešių valandų Trigas, nešinas jų abiejų kuprinėmis, išsivedė Leną iš Atatiurko oro uosto ir įsodino į seno modelio išblukusį mėlynos spalvos taksi. Oro uostą Lena perėjo lėtu žingsniu ir jautėsi dėkinga Trigui už tai, kad šis apie ją nešokinėjo ir nesisiūlė padėti. Ji jautėsi dėkinga ir už tai, kad jis nusprendė ją lydėti.
– Kur važiuojam? – angliškai jų paklausė vairuotojas ir atidaręs bagažinę sumetė į vidų kuprines. Buvo akivaizdu, kad jis palaikė juos angliškai kalbančiais turistais. Taip veikiausiai juos kataloguos ir gatvės vaikėzai. Šie moka išskirti iš minios vokietį, amerikietį ar anglą. Matyt, kalti batai.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.