Nuodėmingas desertas. Kate HardyЧитать онлайн книгу.
aplaistė Dantės kostiumo kelnes.
– Ak, atleiskite! Aš nenorėjau…
Jis gūžtelėjo ir pertraukė:
– Nieko tokio. Galima išplauti.
Tačiau nenusišypsojo. Nė nevyptelėjo. Karenzos širdis apsunko. Ir kodėl buvo tokia kvaiša, tikėjosi jo pagalbos? Šis sumanymas ne šiaip rizikingas – jis absurdiškas.
– Tai ką norėjote aptarti? – paklausė svečias.
Karenza labai atsargiai padėjo savo kavą ant stalo ir atsisėdo.
– Peržiūrėjau senelio knygas.
– Ir?
– Jūs teisus. Pripažįstu. Neturiu patirties verslui prikelti. Bet… – mergina giliai įkvėpė, – jei sutiktumėte man patarti, pajėgčiau.
– Patarti jums.
Ir vėl nei balsas, nei veidas neišdavė jausmų. Karenza nenumanė, ar jis linksmas, ar pasipiktinęs, nustebęs ar susidomėjęs. Su tokiu pokerio nepaloši.
Dantė Romanas tylėjo.
Turbūt svarstė. Pertraukti ar duoti laiko?
– Kokia man iš to nauda? – galiausiai paklausė.
– Na, tarkime, galėsite pasakyti „aš juk tau sakiau“ ir labai didžiuotis.
Išgirdęs tokį paaiškinimą vyras išspaudė šypseną, gal net tos nuostabios tamsios akys tapo kiek švelnesnės, todėl Karenzai užteko drąsos tęsti:
– O jei rimtai, už pagalbą galėčiau sumokėti, – išklojo. – Tik pasakykite, kokia jūsų kaina.
– Didesnė, nei galite sau leisti, Princese. Neužmirškite, aš jūsų knygas jau mačiau.
Princese? Skausminga. Bet vargu, ar ji gali šnypšti. Jei nori, kad Dantė padėtų.
– Galiu sumokėti, – nenusileido Karenza.
– Kaip?
Mergina garsiai atsiduso.
– Galiu… – lyžtelėjo apatinę lūpą.
Gali parduoti brangenybes. Būtų skaudu – ypač išsiskirti su senelio per dvidešimt pirmą gimtadienį dovanotu laikrodžiu, bet jei tai padėtų išsaugoti verslą ir senelis ja didžiuotųsi, verta.
Akivaizdu, kad tylą Dantė suprato ne taip: kilstelėjo antakius.
– Man trisdešimt. Dar niekada už seksą nemokėjau, Princese, ir neketinu pradėti.
– Aš n-ne apie tai galvojau. – Mergina jautė, kaip išraudo veidas. – Norėjau pasakyti, kad parduočiau keletą papuošalų.
Vis dėlto jo žodžiai sužadino vaizdus Karenzos galvoje. Dar nepadoresnius, nei susitikus aną kartą. Įsivaizdavo šį vyrą nuogą savo lovoje, giliai panirusį joje.
Dieve, padėk. Jai tikrai reikia susiimti. Tai verslas.
– Kodėl? – paklausė jis.
– Kodėl?
Galvok, Kaz, galvok. Tik apie ką jis kalba? Smegenyse prasidėjo lenktynės.
– Kodėl nori, kad patarčiau?
A, šit kas. Svarbiausia – priežastis, dėl kurios kreipėsi. Ta pati, kuri turėtų užimti svarbiausią vietą jos galvoje. Tik tas vaizduotės sukurtas paveikslas užstoja. Lemiama akimirka. Ji giliai įkvėpė.
– Prašau man padėti, nes turite patirties gelbėjant bendroves.
Ji išvardijo paskutinius tris restoranus ir pasakė datas.
Dantė pakėlė antakius.
– Paruošei namų darbus, Princese?
– Nevadinkite manęs šitaip! – Tada prisiminė: juk prašo jo paslaugos. Privalo elgtis maloniai. –Prašyčiau, – po akimirkos pridūrė. – Mano vardas Karenza.
– Karenza.
Jo ištartas vardas nuskambėjo kaip glamonė. Gilus, kimus ir seksualus kaip kipšas.
Ne. Reikia susikaupti.
– Jūs neklydote, pone Romanai. Nesu gelbėjusi verslo.
– Ir sugebi kukliai elgtis. – Jis linktelėjo galva. – Įdomu.
– Kodėl jūsų nuomonė apie mane tokia prasta?
– Nes tokias pažįstu. – Vyras patylėjo, pervėrė ją įdėmiu žvilgsniu. – Princesės.
Prireikė visų valios pastangų piktai nedėbčioti.
– Aš ne princesė, – ramiai atrėžė.
– Padėk koją ant stalo.
Karenza susiraukė:
– Ką?
– Padėk koją ant stalo, – pakartojo Dantė.
Nenumanydama, ką jis rezga, mergina padarė kaip liepiama.
– Pažiūrėk į savo batelius. Aukščiausios klasės dizainerio etiketė. Kainuotų maždaug tiek, kiek jūsų darbuotojai uždirba per mėnesį, – jis kalbėjo ramiai. – Tai ir dabar tvirtinsi, kad ne princesė?
Kai taip pažiūri – nekaip atrodo. Karenza nukėlė koją nuo stalo.
– Anglijoje turėjau darbą, – paaiškino, nors suprato, kad ginasi.
– Aha.
Vadinasi, jis tikrai mano, kad tai tebuvo sinekūra2.
– Ne tik lakavau nagus ir klapsėjau blakstienomis. Buvau Eimės sekretorė. Viską organizavau. Žinau, kaip veikia mažmeninė prekyba.
– Gal meno dirbinių, bet ne maisto. Visiškai kita pirkėjų bazė, – pareiškė Dantė.
– Klausykite, juk pripažinau, kad man reikia pagalbos. Ko dar tikitės?
– Kad pasirinksi lengviausią kelią. Parduosi man verslą.
Karenza papurtė galvą.
– Negaliu.
– Kodėl?
– Nes esu penktoji Tonelių karta. Ant mano pečių visa atsakomybė. – Mergina sunkiai nurijo seiles. – Spėju, būčiau šeštoji karta. O jei tėvai būtų gyvi, gal turėčiau brolį ar seserį, kurie dalytųsi verslo naštą. – Mergina sudrebėjo. – Tik praeities nepakeisi, todėl nėra prasmės apie ją galvoti. Tenka tiesiog gyventi toliau.
Dantė pažvelgė į Karenzą. Ji neparduoda, nes šis verslas ilgus metus buvo šeimos dalis. Vadinasi, ji vis dėlto ištikima šeimai. Per pastaruosius dešimt metų vos keletą kartų buvo grįžusi į Italiją, todėl Dantė manė, kad palikusi senelius mergina džiaugėsi laimingu gyvenimu ir vakarėliais Londone. O pernai visai nuriedėjo nuo bėgių.
Bet gal Karenza Toneli atvertė naują puslapį. Gal ji ne visai tokia, kaip Dantei atrodė. Ir jei ji tikrai nori prikelti verslą, geriausia, ką gali padaryti, – paprašyti, kad kas nors pamokytų.
Pasirinko jį. Ironiška, juk Dantė ketino ją nupirkti.
Galėtų atsisakyti, bet yra skolingas Džinui. Prieš daugelį metų senukas suteikė jam progą. Davė puikų patarimą, išmokė to, kas labai pravertė versle. Tai Dantės šansas atsilyginti: padėti Džino vaikaitei ir pasirūpinti, kad gelati3 verslas nenugrimztų.
Tai niekaip nesusiję su tuo, kad Karenzos mėlynos akys pačios gražiausios, kokias jam yra tekę matyti. Arba kad lengva įsivaizduoti nuostabias šviesias garbanas, išdrikusias ant savo pagalvės, pražiotas