Nedorėlė. Megan HartЧитать онлайн книгу.
type="note">1 „Žirgą ir jo berniuką“.
– Daugelis perskaito tik „Liūtą, Raganą ir drabužių spintą“, Gevai. Ar nori dar vienos?
Penkiolikmetis Gevinas žavėjosi gotais, rengėsi kaip Džekas Skelingtonas2 ir visai netaupydamas eikvojo akių pieštuką. Jis mielas vaikinukas, kuris mėgsta skaityti ir, atrodo, neturi draugų.
Pirmą kartą prie durų Gevinas išdygo prieš dvejus metus – teiravosi, ar nereikia nušienauti žolės. Mano kieme pievos lopinėlis tokio dydžio kaip nedidelis automobilis, bet Gevinas atrodė toks nuoširdus, kad jį nusamdžiau.
Dabar jis kur kas dažniau skolindavosi knygas, padėdavo nuplėšti tapetus ar švitriniu popieriumi nušlifuoti grindis, nei pjaudavo tą varganą žolę. Jis man patiko – tylus, mandagus ir daug linksmesnis, nei derėtų būti gotui. Be to, puikiai atlikdavo visus nuobodžius darbus – pavyzdžiui, nugramdė klijų dėmes, likusias po to, kai mudu valgomajame sluoksnis po sluoksnio nunuoginome du dešimtmečius tapetais gražintas sienas.
– Noriu. Grąžinsiu iki pirmadienio.
Nuėjusi į virtuvę ant stalo padėjau dėžutę šokoladinių sausainių, Gevas atsekė iš paskos.
– Kada grąžinsi, tada bus gerai.
– Ar šįvakar neketinate nieko nunuoginti?
Pažvelgėme vienas į kitą. Susivokęs, ką pasakė, Gevinas apmirė iš siaubo. Nusigręžiau, kad neprapliupčiau kvatotis.
– Ne, jau baigiau, – sumikčiojau. – Bet, jei nori, galėtum padėti lyginti sieną.
– Aha, gerai, – lengviau atsiduso vaikinas.
Iš šaldytuvo ištraukiau picą ir įkišau į orkaitę.
– Kaip laikaisi, Gevinai? Buvai pradingęs.
– Ai… Mama vėl išteka.
Linktelėjusi iš spintelės išėmiau lėkštes, stiklines ir padengiau stalą. Mudu nedažnai kalbamės, ir abiem taip patinka. Jis padeda remontuoti namą, aš atsimoku sausainiais ir pica, dalijuosi knygomis ir būnu su juo, kai jo motinos nėra namie – pastaruoju metu gana dažnai.
Kažką niurnėdama įpyliau pieno. Gevinas atsistojo, iš stalčiaus ištraukė dvi servetėles ir vėl atsisėdo. Pastebėjau, kad juodas nagų lakas apsilaupęs.
– Mama sako, kad šitas yra jai skirtasis.
Išėmiau pakelį tarkuoto sūrio, smulkinto česnako ir pažvelgiau į Geviną:
– Jai pasisekė.
– Aha, – pasimuistęs sumurmėjo jis.
– Ar išsikraustysite?
– Tikiuosi, ne! – Vaikinas išpūtė padūmavusias akis.
– Ir aš tikiuosi. Kas tada padės dažyti valgomąjį. – Šyptelėjau ir Gevinas taip pat nusišypsojo.
Nereikėjo būti aiškiarege, kad suprastum, jog Gevinui kažkas neduoda ramybės, ir suvoktum kas. Galėjau imtis globėjos vaidmens, užjaučiamai klausinėti, kas nutiko. Tačiau mūsų santykiai ne tokie; mudu nesipasakodavome ir nesidalydavome paslaptimis. Gevinas – tiesiog kaimynų berniukas, kuris padėdavo man namuose. Nežinau, kuo jis laiko mane, bet jau tikrai ne patarėja.
Staiga sučirškė orkaitės laikmatis, abiem įdėjau po gabaliuką spirgančios picos. Gevinas užsibarstė česnako, aš paskaninau sūriu. Valgydami aptarinėjome knygą, kurią buvau jam paskolinusi, paskui svarstėme, ar kitoje abiejų mėgstamo serialo apie policijos darbą serijoje paaiškės, kas yra žudikas.
Gevinas padėjo sukrauti indus į plovyklę, sudėjo į šaldytuvą picos likučius.
Kai persirengusi vėl nulipau į apačią, pamačiau, kad jis spėjo ištiesti brezentą, pritvirtino jį prie grindų ir atidarė skardinę grunto.
Keletą valandų klausydami muzikos dažėme sienas, paskui Gevinas išėjo. Tik pirma peržiūrėjo lentynas svetainėje ir išsirinko knygą.
– Apie ką šita? – iškėlęs nutrintą „Mažąjį princą“ paklausė.
– Apie princą iš kitos planetos, – trumpai atsakiau. Kas skaitė Antuano de Sent Egziuperi klasiką, puikiai žino, jog ji visai ne apie tai.
– Jėga. Ar galiu ir šitą paimti?
Sudvejojau. Knygą gavau dovanų. Įkišau ją į lentyną ir pamiršau, kad ji ten dulka.
– Aišku, imk.
Gevinas pirmą kartą per visą vakarą nuoširdžiai apsidžiaugė.
– Ačiū, panele Kavana!
Kai jis išėjo, kurį laiką spoksojau į plyšelį, kur anksčiau stovėjo knyga, tada pradėjau tvarkytis.
Tąnakt sapnavau pilną kambarį rožių. Staiga pabudau traukdama į plaučius kvapą ir atsimerkiau – buvo aklinai tamsu. Įjungiau šviesą. Ji į pakampes išvaikė kambaryje tūnojusius šešėlius, bet nepajėgė išguiti tų, kurie slypėjo manyje. Keletą minučių gulėjau atmerktomis akimis, paskui supratusi, kad miegai išsilakstė, ištiesiau ranką ir užčiuopiau telefoną.
– Karštų bičų namai.
– Sveikas, Lukai, – šyptelėjusi pasisveikinau.
Brolio vaikino nebuvau mačiusi. Juodu gyveno Kalifornijoje, kitoje Amerikos pusėje, nesuvokiamai toli nuo mano saugaus lizdelio Pensilvanijoje. Čadas niekada negrįždavo namo, o man nepatikdavo skristi. Taip ir gyvenome.
Tačiau mudu su Luku sutarėme puikiai.
– Kaip laikosi mano mergaitė? – šiltai pasiteiravo.
– Gerai.
Lukas caktelėjo liežuviu ir daugiau nieko nepasakė. Netrukus ragelį perėmė Čadas. Brolis nesismulkino:
– Jau po vidurnakčio, brangute. Kas nutiko?
Iš tiesų Čadas jaunesnis už mane, bet pamatęs, kaip jis manimi rūpinasi, nepamanytum. Susisupau į antklodę ir mintyse ėmiau skaičiuoti įskilimus lubose.
– Negaliu užmigti.
– Sapnavai košmarą?
– Aha, – užsimerkiau.
Brolis atsiduso.
– Na kas nutiko, saulyte? Ar tavo motina vėl neduoda ramybės?
Nesivarginau aiškinti, kad mūsų motina – ta pati.
– Ai, kaip visada. Ji zyzia, kad važiuočiau kartu.
Čadas žinojo kur. Jis pasipiktinęs krenkštelėjo, puikiai įsivaizdavau, kaip suraukia kaktą. Brolis ir vėl privertė mane nusišypsoti – kaip tik dėl to jam ir skambinau.
– Pasakyk tai drakonų karalienei iš stebuklinės pasakos, kad paliktų tave ramybėje. Tegul atsikabina ir pati važiuoja po velnių ar dar kur!
– Juk žinai, mama nevairuoja, Čadi.
Iš ragelio pasipylė spalvingiausių keiksmažodžių ir vaizdingiausių įžeidimų tirada.
– Kiekvieną kartą nustembu, koks tu kūrybingas ir užsidegęs, – pasakiau. – Tikras genijus!
– Ar geriau jautiesi?
– Visada geriau jaučiuosi, kai išgirstu tavo balsą.
Čadas suprunkštė.
– Na, kas dar gero?
Iškart pagalvojau apie vyrą, kurį sutikau „Saldžiajame rojuje“.
– Nieko.
Čadas patylėjo, laukė, kad dar ką papasakočiau, tada vėl suprunkštė.
– Ela,
Timo Burtono režisuoto animacinio filmo „Košmaras prieš Kalėdas“ herojus.