Žavios melagystės. Emilie RichardsЧитать онлайн книгу.
vinguriuojančių į abi puses nuo Dampjė terasos. Sprendžiant iš jų sutelkto dėmesio, jie lošė arba atliko kažkokį religinį ritualą.
Tomą užliejo nostalgija. Jis pažino šiuos kvapus iš savo vaikystės, iš San Francisko kinų kvartalo. Kartais eidavo ten su šeimos virėju, kai motina būdavo kuo nors užsiėmusi ir nieko neįtardavo. Ah Vu vesdavosi susižavėjusį globotinį gatvėmis, pro popieriniais žibintais ir ryškiaspalviais šilkais išpuoštas parduotuvėles, vežimaičius, kupinus gundančių daržovių ir vaisių, kurie niekada nebus patiekti ant Robsonų stalo. Dabar, apsuptas pažįstamų vaizdų ir kvapų, Tomas kone juto tvirtą Ah Vu ranką ant savo peties.
– Ar įsivaizduoji, kaip ši vieta atrodys ne sezono metu? – paklausė Tomas. Dauguma vyrų Brūme užsidirbdavo pragyvenimui perlų ieškančiuose laivuose ir nuo balandžio iki spalio būdavo jūroje. Jiems grįžus į kinų kvartalą ir į stovyklas prie vandens, Brūmas neatpažįstamai pasikeisdavo.
Arčeris išleido pasibjaurėjimo garsą.
– Kartu su įgulomis atslinks ir taifūnai, o su jais – karštis. Čia jau dabar dvokia. Dieve šventas, įsivaizduok, kokia bus smarvė po mėnesio ar dviejų.
Tomas grožėjosi spalvingu kinų kvartalo gyvybingumu, bet buvo įpratęs prie siauresnio savo draugo požiūrio į pasaulį. Jis žinojo, kad Arčeris – teisingas ir patikimas, nors kartais ir būdavo nepakantus. Arčeris daugeliu atžvilgių buvo labai prieštaringas žmogus: impulsyvus, bet kartu kiekvienoje situacijoje gebantis apskaičiuoti ėjimus ir pasiekti pergalę; svarbiausiu jis laikė patį save, bet galėjo rizikuoti viskuo dėl savo draugo.
Pastarąją Arčerio savybę Tomas patyrė savo kailiu.
Jis uždėjo ranką Arčeriui ant peties ir švelniai nusivedė jį – kaip Ah Vu vesdavo jį patį – tolyn nuo gatvelės.
– Pasistenkim pasinaudoti viskuo, ką Brūmas gali pasiūlyti gero.
– Perlų, kurie nepriklausys man, paieška? – paklausė Arčeris ir nusispjovė ant grindinio.
– Kaip nors turime išmokti šio verslo. Sužinosime, kaip viskas daroma, ir galbūt jau kitą sezoną įsigysime nuosavą liugerį. Aš dar turiu pinigų Kalifornijoje.
– Tik jau ne tiek, kad užtektų liugeriui.
– Bet pradžiai pakaks. O šiuo metu turime dairytis palankios progos. Gartas sakė, kad jis taip ir darė. Nepamiršk, tai tik pradžia.
Arčerio svajonės buvo pernelyg didelės, kad galėtų lengvai atidėti jas ateičiai, bet Tomas žinojo, kad jo draugas ne iš tų, kurie ilgai liūdi. Arčeris nusipurtė Tomo ranką.
– Dabar man užtektų ko nors pavalgyti.
Džonas Gartas kiekvienam iš jų išmokėjo atlygio, kurį jie gaus sezonui pasibaigus, avansą. Jie jau spėjo perkraustyti savo negausią mantą į „Elnių įlankos" viešbutį – tinkamesnį būstą nei lūšna, kurioje kapitonas juos užtiko. Teliko rasti skalbyklą, kuri grąžintų jų drabužius iki ryto. Tuomet juodu galėtų grįžti į viešbutį ir pasimėgauti pigiu, bet sočiu maistu. Džonas įspėjo juos, kad įlipę į „Odisėją" nesitikėtų nieko geresnio nei ryžiai ir žuvis.
– Štai ir skalbykla, kurią rekomendavo Džonas, – Tomas parodė pirštu ženklą kvartalo gale. – „Sing Čungas".
Kinų kvartalas, kai kurių vadinamas japonų kvartalu, buvo tuzino azijiečių namai su daugybe įvairių socialinių klubų ir verslų, bet čia, kaip ir kitose pasaulio vietose, būtent kinai labiausiai ištobulino ir pardavinėjo paklausius savo įgūdžius, atsivežtus iš gimtosios šalies. Kinai skalbdavo ir lygindavo uniformas bei kitus drabužius tų „perlų kapitonų", kurie neišgalėdavo siųsti skalbinių į Singapūrą.
– Manai, tie vargšai šunsnukiai dirba visą naktį? Ar jiems nereikia miegoti kaip tau ir man? – paklausė Arčeris.
– Jie tokie pat kaip bet kuris kitas žmogus. Daro, ką gali ir kiek gali, kad išgyventų.
– Aš nestovėčiau prie verdančio katilo šitokiame karštyje.
– Stovėtum, jeigu tik taip galėtum išlaikyti savo žmoną ir vaikus.
Arčeris nušvito nugalėtojo šypsena.
– Ketinu vesti moterį, kuri galėtų išlaikyti mane.
– Esu tikras, kad Brūme rastum tokių bent tuziną. Jeigu apskritai čia yra tuzinas moterų.
– Nepasiliksiu šitoje pragaro skylėje tiek ilgai, kad ką nors rasčiau, išskyrus perlų. Greitai susikrausiu turtus ir trauksiu į Viktoriją. Nusipirksiu namą, įsikursiu ir auginsiu galvijus. Tik tiek žinau. O kai mirsiu, savo sūnums paliksiu karalystę.
Tomas suprato, iš kur kilo tokie draugo siekiai. Arčeris buvo vienintelis vaikas imigrantų, kurie atkeliavo į Teksasą turėdami svajonių. Jo tėvas po metų metus trukusių vargų atsidūrė kalėjime ir ten mirė. Skurstanti ligota motina buvo priversta mažą sūnelį atiduoti į našlaičių prieglaudą. Likusius vaikystės metus Arčeris praleido vietos mero rančoje kaip nemokamas darbininkas.
Tomas paplekšnojo jam per nugarą.
– Atsikratykime skalbinių, tada galėsi pasistiprinti, kad turėtum jėgų tai karalystei kurti.
Jiems einant pro duris, Arčeris juokėsi.
Patalpa buvo tamsi ir ankšta, joje tvyrojo kone nepakeliamas karštis. Tomas pagalvojo, kad skalbiniai, matyt, virinami patalpos gale, už užuolaidos – tai temperatūrą skalbykloje didino dešimčia laipsnių. Šviesa sklido tik pro durų angą jiems už nugarų. Kai akys truputį apsiprato prie tamsos, Tomas pamatė liekną figūrą prie žemo staliuko. Paaiškėjo, kad tai jauna moteris subtiliu širdelės formos veidu. Jos akys buvo kukliai nudelbtos į stalą priešais.
Arčeris skubėjo grįžti į viešbutį, todėl nedvejodamas žengtelėjo pirmyn ir numetė savo ryšulį ant stalo.
– Turime viską atgauti rytoj ryte. Anksti. Ar galėsite iki to laiko išskalbti?
Tomas prisiartino prie jo. Mergina neatsakė.
– Galbūt ji nekalba angliškai, – tyliai pratarė Tomas.
– Aš labai gerai kalbu angliškai, – atsiliepė mergina, vis dar nepakeldama akių. Jos balsas buvo melodingas ir, nors žodžius tarė su akcentu, jie buvo aiškūs.
Arčeris patrepsėjo koja.
– Nenoriu nesusipratimų. Jeigu juos priimsite, tai tegul būna išskalbti laiku.
– Klausyk, grįžk į viešbutį, – įsiterpė Tomas. – Aš čia viskuo pasirūpinsiu. Užsakyk ką nors mums abiem, prisidėsiu prie tavęs po kelių minučių.
– Kinų kvartale pilna kitų skalbyklų, – įspėjo Arčeris, traukdamas durų link.
Tomas palaukė, kol draugas išėjo, ir kreipėsi į merginą:
– Jis skuba pavalgyti. Nenorėjo būti nemandagus.
– O jūs neskubate?
Tomas tikrai neskubėjo. Nuo tada, kai atvyko į Australiją, matė labai nedaug gražių moterų. Buvo tikras, kad jų čia nemažai, bet jos negyveno tose vietose, kurias australai vadino „stotimis", kaip negyveno ir aukso kasyklose. O Brūme – beveik vieni vyrai.
Ši jauna moteris ilgais juodais plaukais, lygia dramblio kaulo spalvos oda ir plunksniškomis blakstienomis galėjo varžytis su bet kuria iš Tomo matytų gražuolių. Nors prakaitas smulkiais lašeliais buvo nusėjęs jos kaktą ir palikęs dėmes ant drabužių.
Tomas padėjo savo ryšulį ant stalo šalia Arčerio skalbinių.
– Neprašytume išskalbti taip greitai, bet mus tik ką nusamdė dirbti liugeryje, ryte išplaukiame. Mums tai paskutinė proga turėti