Meilės nenupirksi. Sharon KendrickЧитать онлайн книгу.
širdis – visa tai net nekvepėjo senamadiškumu. Šokis buvo gaivališkas ir per daug intymus, kad būtų buvę galima juo mėgautis prieš visą minią…
– Nes…
– Na, štai ir vėl. Ir vėl tas bjaurus žodis. – Nikolajus truktelėjo ją arčiau savęs, ir švelnus kūnas pasidavė jo galiai. Palenkė galvą prie ilgo ir dailaus jos kaklo, užmerkė akis ir įkvėpė subtilaus aromato. Ar gali būti, kad užuodė rožes?
– Tau dar niekas nesakė, kad kartojimas kelia nuobodulį?
– Paklausei manęs visai ko kito, o aš jau norėjau atsakyti, – papriekaištavo ji.
– Žinau, kad paklausiau. Bet staiga pasidarė daug įdomiau klausytis tavo kūno kalbos.
– Kaip įžūlu!
Jis lūpomis beveik lietė jai ausį.
– Žinau. Tačiau tu mane verti taip jaustis ir elgtis įžūliai. Ar pati nesijauti panašiai, Zara?
– Ne.
– O, taip, – švelniai paprieštaravo jis. – Nagi. Drąsiau. Pripažink.
Liaukis šokti, – mintyse sau liepė Zara pajutusi, jog pateko į dar nepažintą teritoriją. – Dabar pat. Spruk iš šokių salės ir nesustok, kol pasieksi gatvę. Jei elgsiesi ryžtingai, jis turbūt nerizikuos kelti scenos bandydamas tave sustabdyti.
Tačiau buvo taip sunku atsispirti saldžiai styginių instrumentų muzikai ir nesileisti užliejamai pojūčių nuo jo prisilietimų. Zara juto, kad ne tik šilkinė suknelė, bet ir jo pirštai glamonėja švelnią jos odą. Nepaaiškinamas ilgesys užliejo krūtinę, toks netikėtas ir nepageidaujamas, kad net širdis suspurdėjo. Ar ir jis tai pajuto? Ar dėl to dar labiau priglaudė ją, o jos kūnas, rodės, siuntė negirdimus signalus, kad norėtų būti dar arčiau? Reikėjo visa tai baigti – privalėjo sustoti, kol neapsikvailino.
Zara nenoriai išsivadavo iš vyro glėbio. Jautėsi taip, tarsi būtų atsitraukusi nuo šiltos židinio liepsnos ir išėjusi į lauke siaučiančią sniego pūgą.
– Man tikrai metas, – tarė ji.
Nikolajus pritariamai linktelėjo suprasdamas, kad jei ilgiau liktų šokių aikštelėje, plūstelėjęs jaudulys taptų nebevaldomas.
Tačiau nenorėjo, kad vakaras baigtųsi štai taip, tik nesuprato, kodėl. Dažniausiai kortos būdavo jo rankose, jis priimdavo sprendimą, kada išeiti, kada pasilikti.
– Gerai. Parvešiu tave namo, – tai sakydamas matė, kaip jos lūpos prasiveria, ir papurtė galvą. – Kol nepradėjai priešintis, įspėju, kad net nesitikėtum, jog leisiu eiti namo vienai. Ypač kai taip atrodai, – pamanė. Stangrūs jos speneliai buvo erotiškai įsirėžę į smaragdo spalvos audinį. – Nebent tavęs laukia automobilis? – sunerimęs paklausė.
Ar pavyktų? – spėliojo Zara. Ar pavyktų jį įtikinti, kad vienas iš gatvę aplink ambasadą užtvindžiusių ir kaip didžiulės juodos katės murkiančių limuzinų išties yra jos? O kas tada? Galėjo įsivaizduoti, kaip jis užsispiria palydėti iki automobilio ir kaip ji rausta iš gėdos, kai tenka pripažinti, jog yra ne kas kitas, o apgavikė. Zara papurtė galvą.
– Ne, atvažiavau taksi. Kur tu gyveni? – ji mėgino išsisukti.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.