Geležies karalienė. Julie KagawaЧитать онлайн книгу.
sužvarbusi. Vėl sukilo šleikštulys.
– Aš negaliu grįžti namo, – sušnabždėjau, jausdama Ašo žvilgsnį. – Tik ne dabar. Negaliu įtraukti į šią beprotybę savo šeimos. – Dar akimirką žvelgiau į namą, paskui užmerkiau akis. – Netikras karalius nenurims. Jis ir toliau regs man pinkles, o mano šeima atsidurs tarp dviejų ugnių. Nevalia leisti, kad taip nutiktų. Aš… aš privalau išvykti. Dabar pat.
– Kur? – kietai paklausė Ašas, nepaisydamas mano nevilties. – Kelias į fėjūnų šalį mums uždarytas, o mirtingųjų pasaulis knibždėte knibžda geležies fėjūnų.
– Nežinau, – prisipažinau ir paslėpiau veidą delnuose.
Aišku tik viena, kad negaliu likti su šeima, pasirodyti namuose, gyventi įprasto gyvenimo, kol apsišaukėlis karalius manęs tyko. O kad jis per stebuklą nusisuktų sprandą ir pakratytų kojas.
O ką, jeigu manepačią ištiks toks likimas?
– Juk dabar jau nesvarbu kur, – suaimanavau tebeslėpdama veidą delnuose. – Kad ir kur eičiau, jie visur mane persekios.
Stiprūs pirštai suėmė už riešų ir švelniai patraukė rankas žemyn. Aš krūptelėjau ir pažvelgiau į švytinčias sidabrines akis.
– Kovosiu tavo pusėje, – pareiškė Ašas sodriu ramiu balsu. – Elkis, kaip privalai. O aš būsiu greta, kad ir ką nuspręstum. Ginsiu tave, kiek reikės, nesvarbu – vienus metus ar tūkstantį.
Man suspurdo širdis. Ašas paleido riešus ir uždėjęs rankas ant pečių prisitraukė. Prisiglaudžiau prie jo, padėjau galvą ant krūtinės, pasislėpiau kaip už skydo nuo nusivylimų ir gėlos, nuo žinojimo, kad mano klajonės dar nesibaigė. Ir sprendimas pradėjo ryškėti. Jeigu noriu padaryti galą nesibaigiančiam bėgimui nuo persekiojimo ir amžinai kovai, turiu išsiaiškinti su Geležies karaliumi. Ir vėl.
Atsimerkusi sužiurau į vietą, kur krito geležies fėjūnai, į metalo skeveldras, spindinčias tarp piktžolių. Mintis, kad šie baisūnai sėlina į mano kambarį, nukreipia akis į Itaną ar mamą, sukėlė juodą įtūžį. „Gerai, – iškošiau mintyse ir tvirčiau sugniaužiau Ašo marškinius. – Netikras karalius nori karo? Aš suteiksiu jam šią galimybę.“
Tačiau nebuvau tam pasiruošusi. Dar ne. Man reikėjo sustiprėti. Turėjau išmokti valdyti savo kerų galias. Ir vasaros, ir geležies. Jeigu tik įmanoma jas suderinti. O tam reikėjo laiko. Ir vietos, kur būčiau saugi nuo persekiojančių geležies fėjūnų. Žinojau tik vieną tokią vietą, kur apsišaukėlio valdovo pakalikai manęs niekada nesuras.
Regis, Ašas pajuto manyje įvykusią permainą.
– Na, tai kurgi mudu keliausime? – sušnibždėjo jis, įsikniaubęs man į plaukus.
Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į jį.
– Pas Linansidhę.
Ašo veide šmėstelėjo nuostaba ir nerimas.
– Pas atstumtųjų karalienę? Ar esi tikra, kad ji padės mums?
Ne, anaiptol nebuvau tikra. Atstumtųjų karalienė, kaip ji buvo vadinama greta kitų titulų, atrodė kaprizinga ir nenuspėjama, tad, atvirai sakant, mane gąsdino. Bet kartą ji jau padėjo mums, o jos rūmai Antgamtėje, skiriančioje mirtingųjų ir fėjūnų pasaulius, – vienintelis saugus prieglobstis šiuo metu.
Be to, mudvi su Linansidhe turėjome savų sąskaitų, o ir klausimų, į kuriuos norėjau gauti atsakymus, ne vienas susikaupė.
Ašas vis dar nenuleido nuo manęs skvarbaus sidabriško žvilgsnio.
– Nežinau, – atvirai atsakiau. – Bet ji, mano galva, vienintelė gali padėti, be to, baisiai neapkenčia geležies fėjūnų. Galiausiai ji yra atstumtųjų karalienė. O juk mudu taip pat jiems priklausome, ar ne?
– Tau geriau žinoti, – atsiliepė Ašas ir susikryžiavęs rankas ant krūtinės atsirėmė į medžio kamieną. – Neturėjau garbės artimiau jos pažinti, nors gandų prisiklausiau iki valiai. Beje, siaubą keliančių. – Jis suraukė kaktą ir atsiduso. – Ar mūsų laukia dideli pavojai?
– Manau, kad taip.
Ašas nelinksmai nusišypsojo ir pasiteiravo:
– Kur pirmiausia keliausime?
Mane užliejo šaltakraujiško ryžto banga. Dar kartą grįžtelėjau į namą, į be galo išsiilgtus artimuosius, ir nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. „Ne dabar, – pažadėjau jiems ir sau mintyse, – bet greitai. Greitai aš vėl visus jus pamatysiu.“
– Į Naująjį Orleaną! – tvirtai pareiškiau vėl pasisukusi į Ašą, kantriai laukiantį mano sprendimo. – Į Vudu istorijos muziejų. Turiu iš ten kai ką atsiimti.
2
Kiekvienas save gerbiantis Naujojo Orleano ekskursijų vadovas nuoširdžiai patars jums nesibastyti po šį miestą vidurnaktį. Pačioje Prancūzų kvartalo širdyje, kur pilna gatvės žibintų ir turistų, dar daugmaž saugu, tačiau atkampesniuose skersgatviuose knibždėte knibžda plėšikų, galvažudžių ir kitokių naktinių perėjūnų.
Tačiau manęs mirtingųjų pasaulio grobuonys negąsdino. Juk jie negalėjo mūsų matyti. Tik kažkoks žilagalvis valkata mums einant pro šalį prisispaudė prie sienos ir monotoniškai sumurmėjo:
– Ne čia, ne čia.
Visa bėda, kad tamsoje lindėjo ir daugiau padarų: iš kitos gatvės pusės mus smalsiai nulydėjo akimis pamišėliškai išsiviepusi fuka2, pasivertusi ožka, paskui keletą kvartalų sekė raudonkepurių3 šutvė, kol nusivylusi patraukė ieškoti lengvesnio grobio. Naujasis Orleanas, regis, lyg tyčia sukurtas fėjūnams, nes kupinas paslapčių, legendų ir senų tradicijų, kurios atvilioja čionai būrius atstumtųjų.
Ašas neatsiliko nuo manęs nė per žingsnį it nebylus budrus šešėlis, vieną ranką tarsi netyčia uždėjęs ant kalavijo rankenos. Ir žvilgsnis, ir aplink sklindantis šaltis, ir griežta veido išraiška, regis, sakyte sakė: laikykitės atokiau. Nors dabar jis jau ne Žiemos rūmų princas, bet vis tiek galingas kariūnas ir karalienės Mebės sūnus, tad retas būtų išdrįsęs jį užkabinti.
Bent jau aš taip save raminau, kai mudu sparčiai žingsniavome į pačią Prancūzų kvartalo gilumą, artėdami prie tikslo. Staiga kelią siauroje gatvelėje pastojo ta pati raudonkepurių gauja, kuri, pasirodo, nepaliko mūsų ramybėje, kaip aš tikėjausi. Kresni plačių pečių paniurę nykštukai buvo užsimaukšlinę kraujo pritvinkusias kepures, tamsoje blizgėjo akelės ir aštrios iltys.
Ašas sustojo, staigiai stumtelėjo mane sau už nugaros ir išsitraukė kalaviją. Skersgatvį nušvietė blausi žydra šviesa. Aš suspaudžiau kumščius, visomis juslėmis traukdama į save ore tvyrančius kerus, vienu metu spinduliuojančius ir baimę, ir grėsmę, ir prievartos nuojautą. Bet kai tik pamėginau jais pasinaudoti, vėl sukilo šleikštulys ir pradėjo svaigti galva, todėl turėjau sukaupti visas jėgas, kad išsilaikyčiau ant kojų.
Akimirką kitą niekas nepajudėjo iš vietos.
Paskui Ašas niūriai krenkštelėjo ir žengė į priekį.
– Galime čia stypsoti nors ir visą naktį, – pareiškė jis, įsmeigęs žvilgsnį į patį stambiausią neūžaugą: vienaakį, apsirišusį galvą dėmėta raudona skarele. –O gal jūs norite, kad pradėčiau skerdynes?
Vienaakis plėšriai išsiviepė.
– Pasitrauk, prince, – kimiai suurzgė jis. – Tau klausimų
Labai judri pasakų būtybė, gebanti keisti pavidalą.
Karingos būtybės, nešiojančios kepures, kurios raudonos nuo jų aukų kraujo.