Galingieji Vulfai. Vienišasis Džeikobas. Kate HewittЧитать онлайн книгу.
negalėjo. Pastaruosius šešis mėnesius gyvenimas Vulfų dvare, prižiūrint renovacijos darbus ir rūpinantis pardavimo reikalais, jam buvo sunkiausias išbandymas.
Šią akimirką, lenkiamas miego ir apniktas daugybės prisiminimų, jis jautė, kad išbandymo išlaikyti veikiausiai nepavyks.
Praėjęs pro apleistus ir tuščius brolių miegamuosius, Džeikobas prisivertė nusileisti įvijais laiptais, kadaise buvusiais Vulfų dvaro pažiba; praėjęs pro darbo kambarį, kuriame prieš devyniolika metų apsisprendė palikti dvarą, palikti šeimą, palikti save, išėjo į lauką.
Deja, visiškai pabėgti nuo tikrosios savasties neįmanoma. Tegalima ją valdyti.
Nakties oras buvo gaivus ir švelnus. Ieškodamas kišenėje žibintuvėlio, Džeikobas kelis kartus giliai įkvėpė. Jo galvoje tebesklandė dvaro prisiminimai: Čia mano brolis verkdavo tol, kol užmigdavo. Šioje vietoje nedaug trūko, kad vožčiau seseriai per veidą. Čia užmušiau tėvą.
– Užteks, – balsu ištarė Džeikobas. Tas vienintelis žodis nuaidėjo šaltai, kategoriškai. Džeikobas tarsi pats save perspėjo. Per devyniolika metų nuo tada, kai išvyko iš Vulfų dvaro, išmoko valdyti tiek kūną, tiek sielą. Valdyti kūną buvo kur kas lengviau: fizinės jėgos ir ištvermės išbandymai, lyginant su proto savidrausme, buvo vienas juokas. Valdyti apgaulų protą su jo viliojančiais šnabždesiais ir žiauriomis patyčiomis buvo sunku, skausminga, o ypač čia, kur jo senieji demonai – senasis aš – pakildavo ir imdavo kaukti, kad jis vėl spruktų į kitą pasaulio kraštą.
Didžiausią žalą nešdavo sapnai, nes miegodamas Džeikobas tapdavo pažeidžiamas. Senojo košmaro jis stengėsi neprisileisti metų metus, ir galiausiai šis nustojo – beveik – jį skaudinęs. Tačiau nuo pat grįžimo į Vulfų dvarą blogi sapnai taip pat grįžo – netgi dar blogiau. Net prabudęs jis jausdavo, kad kumščiai sugniaužti, ausyse tebeaidėdavo virpantis, laukinis juokas.
Džeikobas dar kartą giliai įkvėpė ir liepė kūnui ir protui aprimti. Mintys atsitraukė, prisiminimai susigūžė širdies kertelėje ir nuščiuvo pasirengę laukti. Įjungęs žibintuvėlį, jis leidosi eiti.
Dabar jau pažinojo visus savo valdų sodus, nes buvo įpratęs naktimis jais slampinėti. Nors Džeikobas abejojo kada nors sugebėsiąs apeiti visus plačių Vulfų valdų kampus, bet tvarkingai išgrįsti, nors ir gerokai apžėlę, takai ramino; ramybę teikė ir neįmantrūs gėlynai, krūmynai bei medžių guotai. Džeikobas ėjo.
Oras vėsino įkaitusią odą, ir į protą pamažu skverbėsi nebūtis. Dabar jis nieko negalvojo. Tik ėjo – ryžtingai, tarsi tikslą turintis žmogus, nors iš tiesų žingsniavo, kur akys matė.
Renovuoji dvarą, kad galėtum jį parduoti? Tu tiesiog ir vėl sprunki.
Galvoje tuščiai aidėjo užgaulus brolio Džeko pasmerkimas. Džekas tebepyko, kad vyriausias brolis juos paliko, tačiau Džeikobas to ir tikėjosi. Negalėjo dėl to kaltinti nė vieno. Per įvairius šeimos susitikimus Džeikobas jau buvo spėjęs patirti visų savo šeimos narių akyse atsispindintį nusivylimą ir skausmą, nors visi, išskyrus Džeką, jam atleido. Nepavyko gauti atleidimo tik iš jo; nors Džeikobas visomis išgalėmis stengėsi susitaikyti su savo paties sukeltu skausmu, nesitikėjo, kad širdį gels šitaip smarkiai.
Kad apgailestavimai ir kaltė, kuriuos buvo nustūmęs į tamsiausią sielos užkampį, iškils ir ims grasinti jį praryti – kad jis nebegalėtų apie nieką galvoti, nebegalėtų nieko jausti. Jis apleido brolius ir seserį; tokio poelgio pasekmes suprato jau seniai, tačiau sielvartą ir sutrikimą išduodantys šeimos narių veidai vėl skaudžiai priminė seną kaltę.
Kurgi dabar toji brangioji savidrausmė?
Džeikobas stabtelėjo – akies krašteliu pastebėjo lyg ir kokį judesį. Pojūčiai kaipmat paaštrėjo, Džeikobas pasuko galvą.
Šviesa.
Šviesa žybčiojo pro medžius, šoko šešėliuose. Gal ir vėl į valdas įsibrovę paaugliai nežinia ką sumanė miške? Laužai – Džeikobas tai žinojo iš ilgalaikės patirties statybų aikštelėse – lengvai gali virsti nevaldomu gaisru.
Jis ryžtingai patraukė per beržynėlį, skiriantį kadaise prižiūrėtą, tvarkingą sodą nuo laukinės gamtos. Dabar jis ėjo varomas ryžto, turėjo tikslą.
Išniręs iš už medžių kitame, mažesniame sodelyje, kuriame dar niekada nebuvo lankęsis, Džeikobas sustojo kaip įbestas. Sodo centre stovėjo mažutė, iš akmenų suręsta trobelė su nedideliu bokšteliu, tarsi ją kas čia būtų perkėlęs iš pasakos. Viduje blykčiojanti ugnis apšvietė langų stiklus.
Jis niekada net neįtarė, kad čia būta trobelės, tačiau velniškai aiškiai suprato, jog šis statinys yra jo valdose. Kaip ir viduje esantis įsibrovėlis. Kurstomas prisiminimų pykčio, Džeikobas skubiai nužingsniavo įėjimo link.
Sustojęs priešais duris, kurių viršutinė dalis buvo pagaminta iš vidlotėmis perskirto dailaus stiklo, jis vienu stipriu, efektingu judesiu jas išspyrė.
Pasigirdo klyktelėjimas; Džeikobas sustojo mažo trobelės prieangio prietemoje, kad geriau įsižiūrėtų į pažeidėją. Prie židinio, pusiau susilenkusi, stovėjo moteris. Ugnies skleidžiama šviesa žaidė jos plaukuose, kurie dabar atrodė tokios pačios spalvos kaip ir liepsnos.
Tebelaikydama rankoje pliauską – ginklą, – šioji atsitiesė.
Žinoma, toks ginklas jam buvo nepavojingas. Turėdamas beveik dvidešimties metų rytų kovų meno patirtį, Džeikobas žinojo per kelias sekundes galįs nuginkluoti bet ką. Tačiau šios moters nelies. Jis daugiau niekada niekam nepadarys žalos.
Džeikobas įdėmiai ją nužvelgė; moteris nebuvo panaši į įsibrovėlę. Kaštoninės spalvos garbanos neklusnia kupeta krito jai ant nugaros, oda buvo balta kaip sniegas. Apranga buvo madinga ir stilinga, tačiau visai nederėjo gyvenimui kaime.
Ką ji čia veikia?
Ir taip didelių akių vyzdžiai nuo šoko dar labiau išsiplėtė, o pliauska iškrito iš rankų.
– Džeikobai?
***
Kai Džeikobas Vulfas, tarsi beprotis iš siaubo filmo, įsiveržė pro pagrindines duris, Molė jo nepažino. Ji klyktelėjo tik kartą – klyksmas nutrūko, vos suvokus tiesą, kurią kaipmat pakeitė šokas. Džeikobas Vulfas – Vulfų dvaro savininkas – sugrįžo. Jis, žinoma, atrodė subrendęs, didesnis ir vyriškai raumeningas. Net būdama šoko būsenos, Molė negalėjo nepastebėti, kaip dailiai išblukusios pilkos spalvos marškinėliai ir nunešioti džinsai glunda prie jo tvirto kūno. Tamsūs plaukai buvo susišiaušę ir šiek tiek per ilgi, juodos akys šaltos. Rankoje laikomo žibintuvėlio šviesą jis nukreipė merginai į akis.
To negalėjo būti. Juk Džeikobas buvo dingęs, gal net miręs; vieną rytą tiesiog ėmė ir išvyko, palikdamas už nugaros šešis brolius ir seserį sudaužyta širdimi. Dvidešimt metų apie jį niekas nieko nežinojo.
Visgi dabar priešais ją stovėjo ne kas kitas, o pats Džeikobas Vulfas. Čia. Molei į jį bežiūrint, širdyje ėmė tvinkti gausybė įvairiausių jausmų: nuostaba, palengvėjimas, netgi keistas džiugesys. Paskui ją netikėtai pervėrė aštrus pykčio dūris. Ji matė, kaip Džeikobo išvykimas paveikė jo šeimą, iš tolo stebėjo Vulfų sielvartą ir kovas. Kovojo ir pati. Džeikobui išvykus, Molė ilgus, vienišus metus spėliojo, ar tik ne lėtas dvaro yrimas ir sodo laukėjimas pagreitino senatvinę jos tėvo silpnaprotystę. Sodininko duktė dažnai pasiduodavo gundantiems kas, jeigu… Kas, jeigu Džeikobas būtų likęs; kas, jeigu būtų likę visi Vulfai; kas, jeigu dvaras būtų buvęs mylimas ir gyvenamas, jeigu sodai būtų klestėję?..
Tačiau buvo per vėlu. Jos tėvas buvo miręs, Vulfai išsivažinėję, dvaras virtęs griuvėsiais. Nors Džeikobas grįžo, Molė nežinojo, ar turėtų