Neapsirik dėl jos. Lori FosterЧитать онлайн книгу.

      Pirmasis jausmų romanas Lori Foster į rankas pakliuvo, kai ji sirgdama sėdėjo namie ir nuobodžiavo. Sesuo tada atnešė pilną krepšį mažų dailių knygučių. Lori jomis iškart susižavėjo ir per kelerius metus prisiskaitė tiek, kad netvėrė noru ir pati parašyti intriguojantį jausmų romaną. Šiandien Lori Foster – viena garsiausių jausmų romanų rašytojų.

      Lori su šeima gyvena Ohajo valstijoje, Šiaurės Amerikoje.

      1

      – Velniai rautų, Konanai. Pakaks!

      Zakas Greindžas pašoko lovoje, širdis daužėsi, raumenys įsitempė. Mieguistoje galvoje siautėjo visiška painiava. Erotiškame sapne regėjo seksualią moterį – beveidę, bet nuostabaus kūno, o tada išgirdo garsų riksmą. Netikėtai pažadintas jautėsi sutrikęs ir vis dar gerokai apsnūdęs.

      Nužvelgęs šešėliuose skęstantį miegamą – jį įsitikino, kad kambarys tuščias. Niekas nesislėpė pakampėse, nebuvo ką tik sapnuotos moters, nors, regis, šauksmą girdėjo visiškai šalia. Širdis daužėsi, įtempęs ausis išgirdo pro atdarą langą vyrišką juoką. Zakas susiraukė.

      Laikrodis rodė vos pusę aštuonių. Mažai miegojo, kad atsigautų po įtemptos nakties. Be to, nespėjo iki galo susapnuoti gundančio sapno, kuris išnyko kaip dūmas.

      Vėl pasigirdo žemas moteriškas balsas.

      – Nebejuokinga, silpnaproti, – bambėjo moteris, kuriai visiškai nerūpėjo miegantys žmonės. – Negaliu patikėti, kad man tai padarei.

      – Geriau tau nei man, brangioji. – Tada pasigirdo: – Oi! Dabar tai skaudėjo.

      Zakas nusispyrė antklodę. Norėdamas sužinoti, kas vyksta, vienais apatiniais priėjo prie lango. Sudrebėjo, kai ryto oras užliejo nuogą kūną. Įpusėjus rugsėjui naktys vis labiau vėso, tačiau jam patiko miegoti gryname ore. Pamankštino maudžiančius raumenis, pasikasė krūtinę, tada atitraukė plonas užuolaidas ir apžvelgė kaimynų kiemą.

      Jo kampinis kiemas, įsispraudęs tarp dviejų statmenų gatvių, buvo didesnis ir nuošalesnis. Miegamojo langas, pro kurį kaip ant delno buvo matyti kaimynų kiemas, išėjo į vidinę pusę.

      Paniuro supratęs, kad įsikelia nauji kaimynai – ant žemės gulėjo ženklas „Parduodama“, kiemas prikrautas kartoninių dėžių. Raudoni tekančios saulės spinduliai akino. Jis prisimerkė ieškodamas riksmų šaltinio.

      Pagaliau išvydo ją ir negalėjo patikėti savo akimis.

      Jos rudos garbanėlės, išslydusios iš uodegėlės, netvarkingai styrojo. Didelis sportinis nertinis slėpė viršutinę kūno dalį, tačiau šortai atidengė nepaprastai ilgas atletiškas kojas. Moteris avėjo purvinais baltais sportbačiais. Zakas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Ji buvo labai aukšta, todėl tam prireikė geros minutės.

      Zakas smalsiai apžiūrinėjo nepažįstamosios ilgas, stiprias kojas. Prisiminęs erotinį sapną įsivaizdavo, kaip ji kojomis apsiveja jį, o gal net užkelia jas ant pečių. Svarstė, kaip stipriai apglėbtų tarp jų įsitaisiusį ir giliai panirusį vyrą.

      Jam buvo įdomu, kodėl moters plaukai atrodo taip siaubingai ir ar maloniai nustebintų viršutinė jos kūno dalis, jei nusivilktų tą bjaurų sportinį nertinį.

      Zakas sunkiai atsiduso, nes naujoji kaimynė nepaliaujamai rėkavo ir bambėjo žemu, visai nemoterišku balsu. Jeigu ji gyvens šalimais, laukia ne itin šviesi ateitis.

      – Tėveli!

      Kilo noras ką nors nužudyti, bet Zakas atsisuko šypsodamasis. Triukšmas, aišku, pažadino dukrą, todėl ir jam pamiegoti nebepavyks. Sunkiai atsidusęs ir švelniai šypsodamas jis ištiesė dukrelei rankas.

      – Ateik, mieloji. Regis, įsikelia naujieji mūsų kaimynai.

      Denė, trindama kumštuku akis, iš paskos vilko mėgstamą pūkuotą geltoną antklodę. Iš po naktinių marškinių kyšojo mažytės nuogos pėdos. Jos šviesūs plaukučiai buvo išsitaršę ir tarsi aureolė gaubė galvą, o putnus skruostukas nugulėtas. Mažylė priėjo ir iškėlė laibas rankutes.

      – Leisk man pažiūrėti, – pareikalavo mielu balseliu.

      Zakas klusniai ją pakėlė. Dukrelė tokia mažutė, nors jau ketverių. „Miniatiūrinė, kokia buvo ir jos mama“, – pamanė ir priglaudė Denę prie nuogos krūtinės. Įkvėpė jos kvapo, šiurkščiu skruostu pasitrynė į pūkinius plaukus, pabučiavo ausytę.

      Mažylė mėgo būti ant tėvo rankų, o jam patiko laikyti ją glėbyje.

      Kaip ir kiekvieną rytą, Denė įsegė drėgną bučinuką į neskustą smakrą. Rankutėmis apsivijo tėvo kaklą, kojelėmis – liemenį ir pažvelgė pro langą.

      Zakas laukė, kaip Denė reaguos. Juk visada jį pralinksmindavo. Nors tik keturmetė, ji labai nuovoki ir pernelyg atvira. Jis ją mylėjo labiau už viską pasaulyje.

      Tokio amžiaus vaikai paprastai užduoda daugybę klausimų, tik ne Denė. Ji kalbėjo teiginiais. Dvi dienas per savaitę eidavo į ikimokyklinę grupę, o laisvalaikį leisdavo su jo draugais. Zakas manė, kad būtent suaugusieji taip paveikė dukrelės kalbėjimo manierą.

      – Aš matau jos užpakalį, – smarkiai suraukusi antakius pareiškė ji.

      Apstulbęs Zakas vėl pažvelgė pro langą: žemai pasilenkusi ir plačiai išsižergusi moteris traukė didžiulę dėžę. Aukštai užkilę šortai atidengė jos sėdmenų pusmėnulius.

      „Gražus užpakalis“, – įvertino Zakas mintyse, tada išrietęs antakį įsispitrijo. Denė jam kumštelėjo, jis papurtė galvą ir prisiminė, kad ši moteris nutraukė ne tik jo miegą, kurio taip trūko, bet ir malonų geidulingą sapną.

      – Dene, palauk, kol ji atsistos.

      Moteris tol traukė dėžę, kol ši galiausiai plyšo, o ji savo gražiuoju užpakaliu šleptelėjo ant žemės. Iš verandos pasigirdo garsus vyriškio juokas, vėliau ir klausimas:

      – Reikia pagalbos?

      Zakui pasirodė, kad kelios jos garbanos pasistojo piestu. Drebėdama iš pykčio moteris suspigo, jos balsas buvo panašus į įsiutusios katės kniaukimą:

      – Konanai, pasitrauk!

      – Maniau, tau reikia padėti, – pašaipiai suburbėjo vyriškis.

      – Tu jau užtektinai padėjai, – atrėžė ji stodamasi ir nuo drabužių valydama žemes taip energingai, kad silpnesnei moteriai liktų mėlynės.

      Zakas bandė įžiūrėti paslaptingąjį Konaną, tačiau nepavyko. Sutuoktinis? Vaikinas? Galų gale, kas tai per vardas – Konanas?

      Kai moteris atsistojo, Denė susižavėjusi pasakė:

      – Ji milžinė!

      Juokdamasis Zakas suspaudė ją glėbyje.

      – Ji atrodo tokia pat aukšta kaip ir aš, ar ne, mieloji?

      Mažylė linktelėjo ir toliau stebėjo, kaip moteris, užuot nešusi dėžę, staiga piktai ėmė ją kraustyti. Denė nutilo ir priglaudė galvytę Zakui prie krūtinės. Kartais taip darydavo, kai susimąstydavo. Laukdamas, ką ji pasakys, Zakas glostė jai nugarą.

      Vos spėjo nutverti mergaitę, kai ši staiga persisvėrė pro langą ir pridėjusi rankutes prie burnos sušuko:

      – Labas!

      Moteris atsisuko, ranka prisidengė akis. Kai juos pastebėjo, nustojo raukytis ir džiaugsmingai nusišypsojo. Pamojavo taip pat entuziastingai, kaip prieš tai valėsi drabužius.

      – Labutis!

      Zakas vilkėjo tik apatinius, todėl greitai pasislėpė už užuolaidos.

      – Dene, – pasakė ruošdamasis nutildyti dukrą. – Ką