Neapsirik dėl jos. Lori FosterЧитать онлайн книгу.
panelyte. Pirmiausia mums reikia paruošti pusryčius, sutvarkyti namus ir išskalbti drabužius, teisingai?
Ji vėl suraukė nosytę.
– Vėliau.
Išgirdęs tylų ir švelnų vilties kupiną balselį Zakas vos sulaikė šypseną. Denė taip kalbėdavo, kai norėdavo tėvą apvynioti aplink mažąjį pirštelį.
– Dabar.
Nepatenkinta, kažką bambėdama po nosimi ji nudrožė prie lango ir sušuko:
– Vėliau išeisiu į kiemą!
Moteris nusijuokė kimiu balsu. Jos juokas buvo daug malonesnis nei riksmas.
– Pažadu būti čia.
Zakas pažvelgė į lauką ir pasijuto patekęs į prieblandos zoną. Dabar, kai duktė atkreipė kaimynų dėmesį ir jie suprato, kad buvo stebimi, jis nebegalėjo jų ignoruoti.
Iš verandos išėjo besišypsantis vyras. Zakas sumirksėjo iš nuostabos. Tą vyrą apibūdinti buvo galima tik vienu žodžiu – masyvus. Atrodė kaip didelis buldogas, keliais centimetrais žemesnis už moterį, tačiau dvigubai storesnis ir labai raumeningas. Jis pakėlė storą it medžio kamienas ranką ir pamojavo.
– Aš Konanas Leinas! – sušuko. – O ši rėkaujanti pikčiurna – Vinona.
Moteris alkūne smarkiai niuktelėjo Konanui, šis net susirietė ir sušvokštė. Zakas nustebo, o Denė susižavėjo.
– Vadinkite mane Vine, – maloniu balsu pataisė naujoji kaimynė.
Suprasdamas, kad išsisukti nepavyks, Zakas sušuko:
– Zakas Greindžas ir mano duktė Denė.
– Malonu su jumis abiem susipažinti! – riktelėjo Vinė ir pridūrė suerzindama jį: – Kadangi visi šį gražų rytą nubudę, atsinešiu kavos ir galėsime pasišnekučiuoti.
Zakas ėmė mikčioti nežinodamas, kaip atmesti tokį įžūlų pasiūlymą, tačiau ji apsisukusi jau skubėjo į namą, o milžinas Konanas sekė iš paskos. Zakas susiraukęs pažvelgė į Denę. Mažylė patraukė petukais ir jis nusišypsojo.
– Geriau jau apsirenkime, – pasakė ji ir išskuodė pro duris, iš paskos vilkdama antklodę.
Zakas išsidrėbė ant lovos ir rankomis persibraukė veidą. Jam būtinai reikėjo nusiskusti, pasimėgauti dušu. Neabejojo, kad akys veikiau raudonos nei mėlynos. Praėjusią naktį dvylika valandų sunkiai dirbo, tad dabar jautėsi išbadėjęs ir nusikalęs.
Laimei, šiandien laisvadienis. Ketino su Dene važiuoti į parduotuves. Žaisdama duktė nesaugodavo džinsų ir marškinių, todėl jai verkiant reikėjo naujų rudeninių drabužių.
Nebuvo nė mažiausio noro leisti laiką su įkyriais, siaubingais kaimynais.
Ypač su tokiais triukšmingais milžinais, kurie per anksti pažadino.
Prisivertęs Zakas pakilo nuo lovos ir tvirtai nusprendė: kelias minutes bus pakantus ir su jais elgsis kuo mandagiau.
Nepraėjus nė trims minutėms pasigirdo skambutis į duris. Zakas vos spėjo įlįsti į džinsus ir sportinį nertinį. Nešinas sportbačiais nužingsniavo link durų. Pakeliui įkišo nosį į Denės kambarį. Ji stovėjo vilkėdama marškinėlius ir kelnaites, papuoštas mėlynomis gėlytėmis, ir susirūpinusi apžiūrinėjo drabužių spintą.
Zakas atsirėmė į durų staktą.
– Brangute, renkis šiltai.
Ji linktelėjo galvą, dar labiau susiraukė ir vėl įsispitrijo į drabužius. Sulaikęs šypseną Zakas paklausė:
– Sunku išsirinkti?
Denė atrodė labai susikaupusi ir nieko neatsakė.
Tai, kad ji mausis džinsus, buvo savaime suprantama.
– Gal apsivilk megztuką? – Jam atrodė, kad megztinis geriau nei nutriušęs sportinis nertinis, o daugiau nieko ji neturėjo. Pasiūlė, ne paliepė, nes žinojo, kad dukra pati mėgsta nuspręsti, jei tik jis suteikia jai progą.
Mergaitė pritariamai linktelėjo galvą.
– Gerai. Kurį megztuką?
Įėjęs į kambarį Zakas iš spintos ištraukė švelnų raudoną megztuką su skirtingų spalvų sagomis.
– Šitas gražus, – pasiūlė kuo rimčiau ir nuoširdžiau.
Negalėdama apsispręsti ji spoksojo į megztuką. Staiga vėl pasigirdo skambutis į duris. Ištraukusi drabužį tėvui iš rankų Denė stumtelėjo jį sakydama:
– Tėti, bėk atidaryti durų!
Zakas juokdamasis išėjo iš kambario. Jo duktė mėgo draugiją. Dažniausiai jai nė trupučio nerūpėdavo, kuo vilki. Jeigu Zakas nespėdavo iš jos kambario išnešti vakarykščių drabužių ir sudėti į skalbinių pintinę, jais ir apsirengdavo. Tačiau kai ateidavo svečių, ji trokšdavo pasipuošti. Na, suknelių nedėvėjo. Neduok Dieve! O siūlymas vietoj sportbačių avėti batelius tiesiog įžeisdavo jos jausmus.
Tačiau Denei patiko spalvos. Įvairiausios. Kai apsirengdavo spalvingus drabužius, nuo jų margumo Zakui raibdavo akyse.
Vis dar šypsodamasis Zakas nušuoliavo laiptais žemyn ir patraukė prie lauko durų. Atrakino jas ir pravėrė galvodamas, kaip būtų gerai, jei šiandien to nereikėtų daryti. Norėjo tik išsimiegoti, tada ilgai ir tingiai pamirkti karštoje vonioje, suvalgyti sočius pusryčius ir praleisti dieną su dukryte.
O dabar teks bendrauti su kaimynais.
Atidaręs duris pamatė linksmai žvelgiančią moterį. Staiga jos šypsena pranyko.
– O varge, – pratarė ji. – Mes jus pažadinome?
Zakas spoksojo į ją praradęs kalbos dovaną.
Iš arti ji atrodė dar aukštesnė ir tikrai žiūrėjo jam tiesiai į akis. Jis buvo metro aštuoniasdešimt šešių centimetrų ūgio, todėl taip nutikdavo labai retai. Zako geriausi draugai Mikas ir Džošas buvo aukštesni, ypač Mikas, kurio ūgis – metras devyniasdešimt penki. Bet jie – vaikinai, ne moterys.
Lengvas vėjelis taršė išsipešusias moters garbanas. Jos buvo gražios, medaus spalvos, aplink veidą šviesesnės, nublukintos saulės. Tarsi miniatiūrinės spyruoklės kyšojo netvarkingos sruogos. Jis abejojo, ar tokius neklusnius plaukus įmanoma tvarkingai sušukuoti.
Švelnus raudonis nudažė jos skruostus, siaurą nosį ir smakrą. Gal dėl to, kad buvo šilta ar kad sunkiai dirbo, o gal dėl skaisčios saulės. Jis įtarė, jog dėl pastarosios priežasties.
Kreivai šypsodamasi ji žvelgė šviesiai rudomis, panašiomis į gintarą akimis. Tokių jis nebuvo matęs. Jas rėmino neįtikėtinai tamsios, prie plaukų nederančios blakstienos. Po tylios akimirkos ji kilstelėjo antakius ir dar plačiau nusišypsojo.
Zakas atsitokėjo. Švenčiausias Dieve, spokso į ją taip, tarsi pirmą kartą matytų moterį. Žiūri į ją … susidomėjęs. Papurtė galvą.
– Kas mane išdavė?
– Apie ką tu kalbi?
– Iš kur žinai, kad mane pažadinai?
– A. Iš styrančių plaukų? Neskustos barzdos? Galbūt krauju pasruvusių akių? – Ji caktelėjo liežuviu. – Ar tu nors kiek pamiegojai?
Zakas persibraukė rankomis plaukus ir sumurmėjo:
– Vakar iki vėlumos dirbau. – Daugiau nieko neaiškino. Nenorėjo prisiminti praėjusios nakties įvykių. Atidaręs duris su tinkleliu pasitraukė į šalį. – Užeik.
Dirstelėjusi per petį moteris tarė:
– Konanas