Gundanti belaisvė. Elisabeth HobbesЧитать онлайн книгу.
užpuolikas atsilošė, akimirką žydrose akyse blykstelėjo nuoširdi nuostaba. Lūpos, supratus merginos žodžių prasmę, su pasibjaurėjimu vyptelėjo.
– Labai jau vertinate savo žavesį, miledi! Nesibaiminkite, mieliau renkuosi tokias suguloves, kurios to nori.
Elaina nespėjo nukąsti iš palengvėjimo išsprūdusios raudos, kūnas suglebo.
Vyro šypsena išblėso, ją pakeitė švelnesnė išraiška.
– Pažadu, niekas nesikėsina nuplėšti jums garbės, – rimtai pareiškė jis.
Nelaukdamas atsakymo, jis atpjovė atraižą nuo Elainos suknelės ir pakėlęs apvertė merginą ant pilvo. Sudėjęs rankas jai už nugaros, tvirtai surišo. Nors ir buvo įsispyrusi į žemę, Elaina nebepajėgė priešintis, kai suėmęs už juosmens vyras pastatė ją ant kojų.
– Eikite, – trumpai paliepė jis, švelniai stumtelėdamas ranka į nugarą.
Vildamasi jį nustebinti, Elaina metėsi į priekį ir išmušė jį iš pusiausvyros. Jojimo bato kulnu iš visų jėgų spyrusi jam į kelį, mergina šaukdama pasileido bėgti, dar spėjusi su pasitenkinimu išgirsti, kaip vyras susirietęs kriokteli iš skausmo.
Nespėjus nubėgti nė šešių žingsnių, vyras pagavo ją už suknelės virš sprando. Priklaupęs prisitraukė prie savęs, ranka per krūtinę ir gerklę prispaudė ją nugara prie savo krūtinės. Elaina juto, kaip jo barzda braižo jai kaklą. Jusdama gerklėje tvinksint širdį, ji rangėsi, mėgindama ištrūkti iš jo gniaužtų. Ji kovojo iš paskutiniųjų, o jis nė nesuprakaitavo!
Vyras atrėžė dar vieną gabalą audinio nuo Elainos sijono ir surišo jai kulkšnis. Energingai muistydamasi, ji darkart paleido į jį keiksmų papliūpą. Atsakydamas į tai, užpuolikas tik nusijuokė, nusivyniojo nuo kaklo skarą ir užkišo jai burną. Tada sukryžiavęs kojas atsisėdo palei medį ir sunėręs rankas nužvelgė piktai ant miško paklotės besirangančią merginą. Elaina tvilkė jį žvilgsniu vildamasi, kad veide aiškiai atsispindi neapykanta.
Vyras atrodė abejingas jos pykčiui, nesiėmė nieko, nudavė nusiteikęs laukti, kiek prireiks, kol Elaina pasiduos. Paskendusi sielvarte ir neviltyje, ji galiausiai nurimo.
– Gerai. Pagaliau susipratote. – Atsistojęs jis kaip plunksnelę persimetė merginą per petį.
Tyliai sau švilpaudamas, vyras nusinešė ją per mišką prie kelio, regis, nė nejausdamas krūtinę jam spardančių surištų kojų.
Po gėdingos Elainai kelionės jie pagaliau pasiekė vežimaitį. Pasirodžius vyrui juodais drabužiais, abiejų sargybinių veidus užplūdo palengvėjimas. Ant jaunojo kareivėlio skruosto švietė raudonas įspaudas.
– Dankanai, pasiaiškink, – klausiamai prabilo Elainos grobikas.
Vyresnysis sargybinis šauniai atidavė pagarbą.
– Jis kvailai pasielgė. Daugiau tai nepasikartos, – sugergždė jis.
– Tada su tuo klausimu baigta, – trumpai ir atžariai pasakė vyras juodais drabužiais jaunesniajam. – Bet jeigu kas nors panašaus nutiks dar kartą, atsakysi man.
Vaikinukas priekaištingai žvilgtelėjo į Elainą ir sumurmėjo atsiprašymą. Vyras juodais drabužiais įlipo į vežimą ir paguldęs Elainą kniūbsčią ant čiužinio pasuko į save jos veidą.
– Ar galėčiau pasiūlyti panaudoti šį laiką tikslingai ir pamąstyti, kaip kvaila bandyti bėgti, miledi? – pasakė jis ir išlipo iš vežimo. – Judam! – šūktelėjo, ir po kelių akimirkų vežimas truktelėjo pirmyn.
Viena po kitos Elainą užliejo pykinimo bangos. Užkandusi raudą, ji užsimerkė ir sutramdė aukštyn lipantį skrandžio turinį. Ji tyliai keikė Dikoną už išdavystę, save už patiklumą ir nevykusį bandymą pabėgti, o galiausiai keikė ir tamsiaplaukį vyrą, kurio veidas sukosi jai prieš akis.
Elaina prisiekė vieną dieną priversianti jį sumokėti, kad šitaip su ja pasielgė, ir raminosi įsivaizduodama, kokiais būdais tą arogantišką paršą būtų galima pažeminti ir nugalabyti.
Trečias skyrius
Elainai atrodė, kad jie važiavo valandų valandas. Kurį laiką pasimuisčiusi ji suprato, jog rankos ir kojos surištos pernelyg stipriai, kad galėtų viltis išsivaduoti. Vienodas vežimo sūpavimas ir kanopų taukšėjimas liūliavo, ji tai užsnūsdavo, tai vėl prabusdavo.
Pakirdusi šlapiais skruostais suprato, kad per miegus verkė. Vėl ėmė galvoti apie žmones, kuriuos paliko. Kada jie sužinos, kas jai nutiko? Gali praeiti ne viena valanda, kol Dikonas su savo melagystėmis grįš į miestą.
Be to, ji negalėjo liautis spėliojusi, kodėl ją pagrobė. Jei ne užkimšta burna, nuo nerimo būtų ėmusi rėkti. Ar ji įkaitė? Tokia mintis pasirodė juokinga. Daugelį metų laikėsi taika, tad kam Roksholmo hercogui rizikuoti ją sulaužyti? Tačiau kitos dingsties nėra, sakė ji sau. Apie kitas priežastis buvo baisu ir pagalvoti.
Vežimas netikėtai sustojo, ir Elaina vėl įsitempė. Oras atvėso, pro užuolaidas besiskverbianti blausi šviesa rodė, kad vakarėja. Jie išties keliavo ne vieną valandą, tad nenuostabu, jog nuo gulėjimo ant šiurkštaus čiužinio skaudėjo visą kūną. Gerklę perštėjo, Elaina mielai būtų paprašiusi atsigerti. Pirštai nušalo ir aptirpo, juos pajudinus, dilbius ir kietai surištus riešus nudiegdavo skausmas.
Prie vežimo pasigirdo balsai ir rakandų tarškėjimas: vyrai ruošėsi įsikurti nakčiai. Elaina mėgino apsiversti ir pažiūrėti, kas dedasi, bet jai tepavyko apsiskleisti veidą plaukais ir sijonu užsikabinti už atskilusio šakalio. Kelias minutes tuščiai stengusis, ji pasidavė ir liko gulėti ramiai. Nuo minties, kad gali būti taip palikta visą naktį, jai užgniaužė gerklę, ir ji prisivertė alsuoti vienodai. Galiausiai, kai jau buvo visai beprarandanti savitvardą, išgirdo kažką įlipant vidun.
Žmogus prislinko arčiau, rankos palietė jos pečius, ir Elaina slopiai riktelėjo. Ji buvo mikliai pakelta už rankų ir pasodinta palei vežimo kraštą, po savimi parietusi kojas. Palaidos plaukų sruogos krito ant veido ir laikėsi prilipusios prie išdžiūvusių ašarų takelių. Niežėjimas erzino. Tai, kad matėsi, jog ji verkė, siutino dar labiau. Norėdama nusibraukti nuo akių plaukus, ji pasitrynė skruostu į petį ir išvydo, kas ją pakėlė.
Vyras juodais drabužiais sėdėjo atsirėmęs į sieną priešais; jis buvo per aukštas, kad vežime galėtų stovėti stačias. Elaina pirmą kartą gerai įsižiūrėjo į savo grobiką. Gerai sudėtas ir, jos spėjimu, vyresnis už ją ne daugiau kaip dešimčia metų, nors kaktoje ir aplink akis jau matėsi raukšlelių. Sėdėjo tyliai, pasirėmęs alkūnėmis į kelius ir pasidėjęs smakrą ant rankos, ir žiūrėjo į ją.
Po kurio laiko krenkštelėjo ir prakalbo:
– Atleiskite, kad neprisistačiau, ledi Elaina. Esu Hugas iš Ertamo, Roksholmo sargybos kapitonas.
Jis patylėjo, tartum būtų laukęs atsakymo, nors ko galėjo tikėtis, kai ji surišta ir užkimšta burna, su panieka pagalvojo Elaina.
Nesulaukęs jokios reakcijos, vyras kalbėjo toliau:
– Manau, svarbu susitarti, kad kelionė visiems taptų lengvesnė, todėl leiskite paaiškinti, kokia yra jūsų padėtis. Į Livinghamą su arkliais ir jūsų arklininko kūnu išsiųsta žinia, kad didysis lordas privalo šiukštu nieko nesiimti ir laukti, kol gaus kitą pranešimą, arba jūs neteksite gyvybės.
Įdėmiai į ją žiūrėdamas vyras palaukė, kol Elaina įsisąmonino jo žodžius.
– Jeigu kelionė eisis be kliūčių, praeis kelios dienos, kol susitiksime su likusiais mano vyrais. Dabar aš galiu jus atrišti ir leisti jums toliau keliauti patogiai, bet tik tada, jeigu duosite žodį neapsunkinti mūsų. Antraip ir toliau