Nakties sugundyti. Diane GastonЧитать онлайн книгу.
taip arti, kad ji matė kiekvieną jo barzdos šerelį. Amelija pajuto, kaip nuraudo, bet nežinojo, ar dėl Edmundo artumo, ar dėl žodžių.
– Kas dabar tauškia nesąmones?
Edmundas atsitraukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Būkit atvira, Amelija. Juk žinote, kad esate graži, ar ne?
Anksčiau taip galvojo. Taip sakė jos šeima. Jos tarnaitė. Kartais ją nužvelgdavo vyrai gatvėje, bet Fauleris taip pat sakė, kad ji graži. Ar tai buvo tik dar vienas melas?
– Kaip galiu būti tikra, kad man žmonės sakė, jog aš graži, ne tuščiai pataikaudami?
Jis vėl pasilenkė arčiau.
– Aš neturiu jokio pagrindo pataikauti, bet sakau, kad jūs graži.
Dabar atrodė, kad nukaito ne tik skruostai, bet ir visas kūnas.
Amelija išdrįso pažvelgti jam į akis.
– Tikrai taip manote?
Edmundas žengė dar arčiau. Jo lūpos buvo vos per colį nuo jos. Amelija veidu juto jo kvapą, jo kūno karštį.
– Tikrai, – sumurmėjo jis.
– 3~
Edmundas atsitraukė.
Dėl Dievo meilės! Kas jam pasidarė? Vos jos nepabučiavo. Amelija atrodė sutrikusi.
– Atleiskite.
– Už ką? – sušnabždėjo ji.
– Kad priėjau taip arti.
Ji sutrikusi suraukė antakius.
– Maniau, kad mane pabučiuosite.
Edmundas nedrįso sutikti jos žvilgsnio.
– Iš mano pusės tai būtų labai nedžentelmeniška.
Amelija vėl nusisuko į langą.
– Taip ir maniau, kad jūs to nenorėsite.
Tai buvo ne noro, o pareigos reikalas.
– Dėl vieno Fauleris buvo nuoširdus, – Amelija ištarė daugiau langui nei Edmundui. – Jis nė karto manęs nepabučiavo. Išskyrus į skruostą, kaip brolis.
Edmundas nenorėjo bučiuoti jos kaip brolis.
– Akivaizdu, kad nenorėjo, – ji sunkiai atsiduso. – Joks vyras nenorėjo manęs pabučiuoti.
– Labiau tikėtina, kad norėjo, bet susilaikė.
Staiga Amelija apsisuko.
– O jūs? Ar taip pat norėjote, bet susilaikėte?
– Aš tikrai ne pasileidėlis, Amelija. – Nors ką tik vos neįrodė, kad yra priešingai.
Ji vėl nusisuko.
– Man labiau patiktų, jei toks būtumėt.
Edmundui pasirodė, kad pasigirdo.
Ji dirstelėjo per petį.
– Ar jūs apstulbęs? Nėra ko stebėtis. Aš pati pasisiūliau vyrui.
Jis stengėsi elgtis su ja kaip su mažąja įsesere Džena, o ne kaip su gundančia būtybe. Juk pažadėjo, kad su juo ji bus saugi.
Amelija karčiai nusijuokė.
– Tikrai nenorėčiau galvoti, kad vieninteliai vyrai, norėję mane pabučiuoti, buvo tie padugnės gatvėje, kurie mėgino manimi pasinaudoti.
– Jie būtų padarę daugiau nei jus pabučiavę, Amelija, – tarė jis. – Jei trokštate meilės, jos jie nebūtų pasiūlę.
Ji atsisuko.
– Ar žinote, kodėl taip bijau niekada neištekėti?
– Neturėtumėte atsisakyti santuokos.
Kaip vyras gali nematyti jos tyrumo?
Amelija vėl apsisuko ant kulno ir nutraukė jo kalbą.
– Bijau, kad niekada nepažinsiu vyro bučinio. Niekada nepažinsiu meilės tarp vyro ir moters, vyro ir žmonos.
– Pažinsite.
Lempos šviesa atsispindėjo jos akyse, pripildydama jas ugnies.
– Ar pabučiuosite mane, Edmundai?
Kiekvienas Edmundo kūno raumuo, kiekvienas lopinėlis troško pajusti jos lūpų skonį.
– Ne, Amelija, tai būtų neprotinga.
Jos akys prisipildė ašarų. Dabar jos atrodė dar didesnės.
– Manau, kad tai būtų niekinga. Argi ne?
– Ne, Amelija, niekinga nebūtų.
Edmundas sunkiai tvardėsi, kad neįsisiurbtų į jos lūpas.
– Tuomet jus atstumia mano tuštybė. Pats prašymas, – jos balsas lūžinėjo, lyg tramdytų ašaras. – Kaip ir Faulerį.
Edmundas žengė artyn.
– Jūs manęs tikrai neatstumiate, bet nesu jums skirtas vyras. Turite sulaukti…
– Sulaukti ko? – sušuko ji. – Kodėl negalite pabučiuoti manęs pirmas? Šį vakarą tapote mano draugu.
– Draugu, bet ne jums lygiu, – pamėgino paaiškinti Edmundas. – Nepamirškite, kad aš tik pavainikis, o jūs – vikonto duktė.
– Ir ką tai keičia? Jūs esate baroneto sūnus, o aš – prancūzų prasčiokės duktė, – atrėmė Amelija. – Kodėl tai turėtų mums sutrukdyti pasibučiuoti?
– Mano sesuo ištekėjusi už jūsų brolio, – Edmundas griebėsi paskutinio šiaudo.
Amelija metė į jį išraiškingą žvilgsnį.
– Jūs nebučiuojate sesers, o aš nebučiuoju brolio.
Kaip dar ją įtikinti? Jam negalima peržengti šios ribos, bet kaip susilaikyti? Jiems kalbantis kažkas pasikeitė. Amelija tapo jam svarbi.
Ji vėl nusisuko į langą.
– Paklausykite manęs, – tarė ji skausmo kupinu balsu. – Stoviu čia ir maldauju jūsų mane pabučiuoti. Kokia aš apgailėtina! Nieko keisto, kad Fauleris norėjo manimi atsikratyti.
Jos skausmas pervėrė jį kaip kardai, prieš kuriuos netrukus stos. Edmundas uždėjo ranką jai ant peties ir apsuko į save. Jis priglaudė ranką jai prie skruosto ir kilstelėjo veidą. Pasilenkęs taip arti, kad jų lūpos beveik lietėsi, dar kartą paklausė:
– Ar tikrai norite šio bučinio?
– Taip, – sušnabždėjo ji kimiu balsu.
– Gal tai ir neprotinga, bet paklusiu jūsų norui, – tarė jis įveikdamas nedidelį juos skyrusį atstumą.
Iš jos lūpų ištrūko pasitenkinimo dejonė. Amelija sunėrė rankas jam už kaklo.
Jos lūpoms prasiskyrus susilietė jų liežuviai. Amelijos lūpos buvo šiltos ir minkštos, šerio skonio.
Atrodė, kad kibirkštis sukėlė gaisrą. Geismas užliejo Edmundą galinga, visa griaunančia banga. Jis prisispaudė prie Amelijos visu kūnu.
Amelija suleido pirštus jam į plaukus ir pasitrynė į jį. Edmundas susijaudino. Kaip ji gali manyti, kad jos niekas nenori? Amelijos norėtų bet kuris vyras. Ji jaudino jį labiau nei bet kuri kita moteris.
Tačiau ji skirta ne jam.
Amelija nusipelnė to, ko tikėjosi iš Faulerio. Gerbiamo aristokrato, kuris ją mylėtų, o ne pavainikio, kuris naudojasi jos silpnumu.
Langą pasiekė gatve riedančių karietų ir arklių kanopų keliamas triukšmas.