Mažytis baltas melas. Jules BennettЧитать онлайн книгу.
dar bus ceremonijos ir vakarienės repeticija. O dienos metu turėtume vaikščioti paplūdimiu, laikytis už rankų ir, nežinau… užsiimti romantiškais dalykais.
– Romantiškais? Kad ir ką tai reiškia, susitvarkysiu, – jis akimirką pažvelgė į vandenį ir vėl į ją. – Yra tik viena bėda.
Džena nusigando, ji neturėjo laiko bėdoms: mama žadėjo atvykti ryte, bala žino kada pasirodys tas netikėlis Martinas. Tas kvailys buvo vyriausiasis pabrolys, vadinasi, jie turės žengti prie altoriaus kartu… Verčiau būtų basa ėjusi šukėmis.
– Pažįstu tave dešimt metų ir žinau, kad nesi linkusi į romantiką.
Džena nurijo seiles ir pritariamai linktelėjo. Ji paprasčiausiai negalėjo sau leisti būti švelni.
– Galiu tokia būti, – patikino ji.
– Tikrai? – jis žengė arčiau.
Makas pirštų galais perbraukė jos skruostą, smakrą ir kaklą. Džena negalėjo sutramdyti virpulio.
– Ar ištversi mano prisilietimą kitų žmonių akivaizdoje? – paklausė jis. – Mano bučinius. Mano meilų elgesį ir vaidybą, kad pažįstu kiekvieną tavo kūno lopinėlį?
Džena sulaikė kvapą. Mintis apie Maką, žinantį kiekvieną jos kūno centimetrą, jaudino ir gąsdino. Ji neabejojo šį vyrą mokant moteriai suteikti didžiausią malonumą, bet jokiu būdu nenorėjo jam leisti pamatyti save nuogą ir nusivilti: jos kūnas tikrai nebuvo tobulas – visi iškilimai, įdubimai ir kitos smulkmenos smarkiai skyrėsi nuo įprastų Mako kompanionių.
– Galiu lažintis, kad sugebėsiu apgauti bet ką, kas į mus pasižiūrės, – atsakė ji, stengdamasi išlikti rami. – Svarbiausia, kad Martinas manytų, jog esame pora.
– Aš niekuomet neatsisakau lažybų, – jis ir toliau glostė jos odą: raktikaulį, smakrą, tą jautrią vietelę už ausies. – Koks prizas?
Džena pasistengė susikaupti.
– Jei pavyks visus apkvailinti, laimėsiu aš, ir liksi man skolingas dar vieną paslaugą.
Jis kilstelėjo antakį.
– O jei laimėsiu aš?
– To nebus. Žadu gerai vaidinti.
Ji pajuto šiltą Mako kvėpavimą ant savo skruosto. Jis švelniai prisilietė prie jos veido ir pirštais įsipynė į plaukus.
– Tuomet verčiau pasitreniruokime.
Prieš jai spėjant paklausti, ką turėjo omenyje, jis prispaudė savo lūpas prie josios.
Po. Velnių. Ką?
Mako klausimas sau pačiam netrukus išsisklaidė, vos Džena jam atsivėrė. Jis skubiai sulaikė jos aiktelėjimą ir nestipriai suėmė žandikaulį, tarsi drąsindamas pabandyti atsitraukti.
Pagaliau po šitiekos metų dvejonių jis paragavo savo geriausios draugės lūpų, ir tas skonis pralenkė visas jo fantazijas, kurių jis apie šią iš koto verčiančią moterį turėjo sukaupęs nemažai.
Iš pradžių Džena įsitempė, tačiau netrukus ištirpo jo glėbyje, kitaip to nepavadinsi. Jos apvalumai varė jį iš proto.
Jis ilgus metus laikėsi atokiai iš pagarbos jų draugystei ir todėl, kad nebūtų galėjęs jos prisileisti arčiau… viskas dėl šeimos paslapčių. Jo tėvas buvo žudikas, nors pats Patrikas Ošėja būtų galėjęs pateisinti kiekvieną mirtį. Porą kartų, Patrikui spaudžiant ir Breidenui griežtai atsisakius, Makas ir pats įvykdė nuosprendžius. Bet jis nebuvo linkęs žvalgytis į praeitį ir gailėtis. Dabar jo šeima žvelgė į ateitį, teisėtą ateitį. Tai buvo gana paprasta, tačiau sudėtingai įvykdoma.
Mako šeima buvo klastinga ir visuomet gaudavo, ko norėjo. Jie vogė, melavo ir buvo pasiruošę išduoti bet ką, kad tik pasiektų trokštamą tikslą. Kita vertus, Ošėjai buvo ypač ištikimi savo sąjungininkams ir pasiruošę jiems bet kada ir bet kaip pagelbėti, bet vargas tiems, kurie pastojo jiems kelią.
Jų šeima turėjo daugybę paslapčių, ir Makas niekuomet nenorėjo versti mylimą moterį meluoti policijai ar dangstyti nešvarius jų reikalus.
Žvelgiant iš šalies, Ošėjai atrodė normalūs, tačiau iš tiesų visuomet dairėsi aplinkui, laukė ir buvo pasiruošę atremti bet kokią grėsmę.
Breidenas rado savo meilę, tačiau Makas nebuvo įsitikinęs, kad tokia laukia ir jo. Pats jis vengė ilgalaikių santykių, o Džena, priešingai, jų troško, tad tarp jųdviejų galėjo būti tik draugystė. Makas nenorėjo jos prarasti. Džena žinojo, kad jo šeima… ypatinga, bet nesmalsavo.
Kad ir kaip būtų, Makas buvo pasiruošęs savaitę apsimesti savo draugės meilužiu ir žadėjo šio vaidmens imtis atsakingai, nes tai reiškė žalią šviesą daryti tai, apie ką visuomet svajojo: liesti, bučiuoti. Jam beliko tikėtis, kad Džena žinojo, į ką įsivėlė.
Pasibaigus šiai nedidelei apgavystei, jis bus patenkinęs savo fantazijas, ir jiedu galės grįžti prie įprastos draugystės. Makas ne kartą bandė iš Dženos išpešti daugiau, tačiau ji visuomet atsakydavo norinti ilgalaikių įsipareigojimų. Dabar ji pati buvo šios idėjos iniciatorė, ir jam tereikėjo paklusti jos nurodymams… ypač jei bus raginamas ją liesti.
Pasirodžius Dženos buvusiajam, Makas planavo su juo šnektelėti akis į akį apie tai, kad niekas negali skriausti Dženos ir versti ją blogai jaustis. Ji daili, gyvybinga moteris, verta tokio vyro, kuris tai vertintų.
Ateinančią savaitę tuo vyru žadėjo būti jis… teoriškai.
Makas pakreipė galvą, perbraukė per Dženos lūpas savosiomis ir dar kartą ją pabučiavo. Jo rankoms lėtai leidžiantis jos nuostabiu kūnu, Džena gniaužė jo marškinius. Jei jau turėjo apsimesti jos vaikinu, tai žadėjo pasinaudoti visais to teikiamais privalumais.
– Ak, atsiprašau!
Džena krūptelėjo jo glėbyje, bet Makas jos nepaleido. Atsisukęs tarpduryje pamatė jos motiną ir seserį. Jos atrodė susigėdusios ir vengė pakelti akis, tačiau Makas nesijaudino dėl to, kad jos tapo jų intymios akimirkos liudininkėmis, atvirkščiai, ši mintis jį pralinksmino.
Kadangi dalyvaudavo savo šeimos reikaluose, buvo pratęs būti pagautas nusikaltimo vietoje, bet, dėkui Dievui, tinkami ryšiai su tinkamais žmonėmis jam visuomet padėjo išvengti kaltinimų ir kalėjimo.
Dženai pradėjus trauktis, Makas suėmė ją tvirčiau, – dabar puiki proga parepetuoti spektaklį, nes, jei sugebės įtikinti jos mamą ir seserį, apmulkinti Martiną bus vieni juokai. O po savaitės galės paprasčiausiai pasakyti Merei ir Eimei, kad jie galiausiai nusprendė likti draugais. Šitaip abu gaus, ko panorėję: Džena atsikratys nemalonaus buvusiojo dėmesio, o Makas pasiguldys ją į lovą.
– Mes nenorėjome…
– Nenumaniau, kad judu…
Merė ir Eimė prabilo tuo pačiu metu, tuo prajuokindamos Maką.
– Viskas gerai. Aš pats visai neseniai atvykau ir norėjau deramai pasisveikinti su Džena.
Merei žiūrint į dukterį, jos akys išsiplėtė.
– Juk vos prieš porą savaičių išsiskyrei su Martinu.
Džena stovėjo sustingusi Mako pašonėje. Jis suprato, jog ji nesumojo, ką atsakyti. Jis kaipmat puolė į pagalbą:
– Martinas – tikras asilas. Mudu su Džena nuo seno jutome vienas kitam potraukį, tad galiausiai nusprendėme patikrinti savo jausmus atokiau nuo darbo ir tikrovės.
– Ką judvi čia veikiate? – galiausiai ištarė Džena.
Merė linktelėjo galva.
– Pamaniau, kad galėtume praleisti