Nejaugi tai ji?. Annie WestЧитать онлайн книгу.
Jam būtina susikaupti.
– Neprisimenu, kad būčiau rašęs kam nors kvietimą.
Ji ir vėl kilstelėjo smakrą, ištiesė liekną kaklą. Ar ji suvokė, kaip traukė šviesus raustelėjęs kūnas, kai antklodė nuslydo ir atidengė šelmiškas krūtis?
– Tai buvo ponios Ranjos kvietimas.
– Mano senelės?
Ką šįkart sugalvojo senoji gudragalvė, pakvietusi į rūmus nepažįstamą moterį? Ne šiaip į rūmus, bet gilyn, į apleistus užkaborius, kurie jau gerą šimtmetį netvarkyti.
Azimas užuodė pinkles. Jis turėjo gerą nuojautą, išsiugdė ją augdamas nepakenčiamoje aplinkoje.
– Keista, kad ji neužsiminė apie kvietimą.
Ji vėl gūžtelėjo ir taip atkreipė dėmesį į nuogus savo pečius, baltus lyg pienas ant išsiuvinėto šilko. Geismo strėlė įsmigo Azimui į papilvę, tačiau jis nekreipė dėmesio. Turėjo svarbesnių reikalų už aistringą pagundą.
– Tikrai? Aš nežinau.
Iš nervingo kimaus balso buvo aišku, jog ji tikrai kažką slėpė. Bet neklusnus jo kūnas reagavo tik į erotišką aksominę gaidą.
Pykdamas dėl negebėjimo susikaupti Azimas atsistojo tiesiai. Diena katastrofiška dėl vienos nepageidaujamos moters. O naktis irgi galėjo taip pat baigtis. Jis greitai netenka kantrybės.
– Kodėl esi čia, panele Džeke Flečer? – Staiga jis prisiminė. Žinojo šitą vardą. – Turėtum būti apsistojusi svečių apartamentuose, šalia mano senelės.
Kažkas vyko be jo žinios ir Azimui tai nepatiko. Reikėjo suprasti, kodėl senolė šią savaitę neįprastai tyli. Mylima senelė būdavo visokia – užsispyrusi, sumani ir protinga, bet tik ne romi. Jis sunerimo, kad ji negaluoja, kad amžius ir sielvartas galiausiai ją paveikė. Jis turėjo suprasti.
– Esu čia, kad parašyčiau knygą. Aš rašytoja.
Azimas susiraukė.
– Rašytoja?
Staiga jis suvokė. Prisiminė, kur apie ją girdėjo. Sustingo, kūnas įsitempė. Negalėdamas patikėti išpūtė akis.
– Ne Džekė, o Žaklina Flečer. Ar aš teisus? – Pastebėjęs, kaip ji paskubomis nurijo, Azimas suprato nesuklydęs. – Ir ne rašytoja, o žurnalistė. Ar ne taip?
Jį užvaldė pyktis. Ką senelė sau galvojo, kai pasikvietė žurnalistę? Visada buvo blogai, o dabar? Tikra beprotybė! Jie daug praras.
O ne šiaip žurnalistė. Pyktis peraugo į žaižaruojantį įniršį. Ji buvo ten tą dieną, kai mirė Imranas.
Vydamas sielvartą Azimas paskubomis įkvėpė. Jo pusbrolis su šita moterimi turėjo atlikti užduotį. Jie kartu keliavo imti interviu. Bet grįžo tik vienas iš jų.
Džekė prisispaudė antklodę stipriau prie krūtinės. Šilkas slydo iš sudrėkusių delnų.
Ketino apsirengusi susitikti su sultonu. Gniauždama nepaaiškinamą norą kikenti ji prikando lūpą. Nieko čia juokingo.
Sultonas Azimas galėjo sužlugdyti projektą vos pajudinęs pirštą. Kaip ji, prisidengusi antklode ir apkvaitusi po košmaro, jį įtikintų? Jis niekada į ją rimtai nežiūrėtų.
Džekė nejučia pakilo, suspaudė drebančius kelius ir nusibraukė nuo akių plaukus.
– Visada pasirašydavau Džeke Flečer.
– Bet oficialius pranešimus pristatai kaip Žaklina, – jo balse skambėjo kaltinimas ir ji krūptelėjo.
Džekė žinojo, ką jis turi omenyje. Policijos pranešimai, diplomatinės ataskaitos, žinios iš ligoninės ir žiniasklaidos naujienos. Ko tik neprirašė laikraščiai, kai užsienio korespondentai patyrė, kaip manoma, teroristų ataką, nors viskas vyko tolimoje Afrikos šalyje. Ji nurijo seiles. Lyg stiklo šukės būtų draskiusios gerklę.
– Toks mano vardas, bet jo niekur nenaudoju.
– Ne, – sultono veidas tarsi buvo nukaltas iš granito. – Suprantu, kad tau labiau patinka būti vadinamai Džeke.
Imranas. Trapi jos ramybė sudužo. Imranas tikriausiai apie tai pasakojo pusbroliui.
– Taip mane vadina kolegos. Vadino, – ji trūkčiodama įkvėpė, bet negiliai.
– Buvai mano pusbrolio partnerė.
Jis konstatavo, o ne klausė, bet Džekei atrodė, kad teiravosi. Ar jis mano, kad jiedu buvo meilužiai? Azimo žvilgsnis buvo skvarbus, rodės, net svilino odą.
Džekei sukirbo sąžinė. Ji buvo čia, Imrano vaikystės namuose, kad susitiktų su jo šeima, o jis…
– Mes buvome kolegos ir draugai.
Jis buvo artimiausias, gal net geriausias jos draugas. Deginantis kamuolys įstrigo jai gerklėje.
Nieko keista, kad šis vyras jai atrodė pažįstamas. Ir Azimo, ir Imrano nosys buvo didelės ir abiejų išvaizda pribloškianti. Bet Imrano akys šelmiškai kibirkščiuodavo, o sultono Džekė neįsivaizdavo besijuokiančio. Jo grožis buvo ryškesnis nei pusbrolio. Išdidumą ir eleganciją jo veide tarsi nugairino dykumų vėjas.
– Apgailestauju dėl netekties, – tarė ji kimiu balsu.
Ji parašė Imrano šeimai tada, kai jis mirė, bet šiandien pirmąkart sutiko kažką iš jo šeimynykščių.
– Dėkoju, – jis nulenkė galvą taip, kad atrodė ir mandagus, ir abejingas.
Tarsi būtų nereikėję jos užuojautos. Sultonas į ją žiūrėjo nepalankiai.
Kaltės mazgas pilve užsiveržė dar stipriau. Negalėjo jo kaltinti. Tai ji kalta dėl to, kad mirė Imranas. Jeigu nebūtų tempusi jo ten, kur tikrai buvo spąstai, jis tebebūtų gyvas.
Ir ji tebebūtų žurnalistė.
Jos viduje tarsi skilinėjo plonas ledas, ir Džekė prisispaudė antklodę. Ji norėjo pabūti viena. Bet priešais stovintis vyras atrodė nepajudinamas kaip milžiniška senų laikų tvirtovė.
Aišku, nuogumas jo nė kiek netrikdė. Ji norėjo tą pasakyti garsiai. Buvo pripratusi prie vyriškos draugijos, daug laiko praleisdavo su vyrais, bet paprastai būdavo apsirengusi. O dabar jautėsi pažeidžiama dėl savo moteriškumo ir nuogumo.
– Senelė pakvietė čia rinkti informacijos knygai? – jis nepatikėjo, juodi antakiai šovė viršun.
– Pakvietė, – Džekė stengėsi atgauti pusiausvyrą.
Kaip ji troško vilkėti savo juodą pižamą ar bent susiglamžiusias kelnes ir polo marškinėlius, kuriuos vežiodavosi! Kokius nors drabužius, kad atgautų pasitikėjimą savimi.
Jei būtų ramiai susitaikiusi, siekdama kito profesinio tikslo būtų laimėjusi kovą. Bet šita akivaizdi tiesa buvo paneigta tą dieną, kai sprogo bomba. Ji pasijuto sutriuškinta ir prarado pasitikėjimą savimi. Ją sukrėtė ne tik sapnas, bet ir gluminantis nubudimas. Paskutiniai trys mėnesiai pakenkė ne tik karjerai, bet ir pasitikėjimui savimi.
Ji nebuvo tokia kaip anksčiau.
Tai suvokusi Džekė įsitempė. Ar nebuvo pasiryžusi išsikapanoti iš tamsios nevilties ir baimės prarajos? Ar ne ji pažadėjo, kad pasiseks?
Šiaip ar taip, ji viską paliko praeityje.
Jai turėjo pasisekti.
– Ponia Ranja labai paslaugi ir svetinga, – tyčia pabrėžė žodžius Džekė, nekreipdama dėmesio į sąžinę, kuri kuždėjo, kad jis turėjo teisę piktintis. – Ji asmeniškai pakvietė mane apsistoti čia… – rankos mostu Džekė aprėpė bežadį