Praradimas. Sarah MalloryЧитать онлайн книгу.
Dianą su vaikais Čentryje. Pats suprato, kad taip būtų protingiausia, bet kai reikalas pakrypdavo prie Dianos Grenšam, jį apleisdavo šaltas protas. Jos prieštaravimai žadino karingą jo dvasią, kuri norėjo iškviesti ją į kovą. Aleksas nemėgo pralaimėti ir tikrai nepasiduos smulkutei mergaitei rudeninių lapų spalvos plaukais.
~2~
Kai įvažiavo į miestą, Aleksas vis dar galvojo apie pralaimėjimą, žinojimas, kad pažadėjo apsilankyti Almake1, nuotaikos irgi nepraskaidrino. Hano markizė našlė parašė, kad nori pristatyti aukštuomenei savo jauną draugę ir prašė jo paramos. Ledi Han buvo jo protetė ir viena iš nedaugelio Arandeilų giminaičių, kurie jo nespaudė greičiau vesti. Be to, ji jam visai patiko, taigi, sutiko užsukti. Savo žodžio jis nelaužys, net jei teks įžengti į piršlybų centrą.
Pavakarieniavęs vienumoje Aleksas greitai paėjėjo iki Karaliaus gatvės, kur jo laukė misija. Panelė Elena Tatam buvo jauna gražuolė, tad nebuvo jokio vargo mažumėlę su ja pabūti, o tada jis spruko norėdamas palepinti save apsilankymu vienuose namuose Pikadilio gatvėje, kur jo laukė tinkamesnė draugija.
Tie namai priklausė ledi Fransis Betsford, našlei ir jauniausiajai neturtingo pero dukteriai. Nors visi pripažino, kad ji – gražuolė, į vyrus gavo tik paprastą baronetą. Šiaip ar taip, praėjus metams po vestuvių jis mirė ir paliko našlei neblogą išlaikymą. Pastaruosius penkerius metus mieste ji gyveno labai stilingai. Buvo laukiama visose draugijose, išskyrus pačią aukštuomenės grietinėlę. Kitos ledi ją pakentė, o jų vyrai dėl jos varžėsi. Anksčiau ledi Fransis vardas buvo siejamas su keliomis iškiliomis asmenybėmis, bet pastaruoju metu ji buvo suporuota su naujuoju Davenporto grafu.
Aleksas ir Fransis buvo pažįstami labai seniai. Kai jis pirmą kartą atvyko į miestą, tarp jų užsimezgė trumpas romanas, todėl dabar, jam grįžus, ji nekantravo vėl nusitempti jį į lovą. Aleksas puikiai suprato, kad Fransis susidomėjimą paskatino jo naujas titulas, bet tai jo per daug nejaudino. Jis žinojo, kokiame pasaulyje gyvena, ir į daug ką žiūrėjo ciniškai. Ledi Fransis norėjo būti grafienė – kodėl gi ne. Ji buvo kilminga, graži, protinga ir ne naivuolė, kuri jam pabostų per kelias savaites. Žengdamas į jos sausakimšą svetainę, Aleksas galvojo, kad tai didelis privalumas. Jis žiūrėjo, kaip ji stovi palinkusi prie sero Sidnio Danfordo peties ir patarinėja, kokią kortą mesti. Šią akimirką Aleksas labai aiškiai pajuto, kad jam nė motais, jeigu jai patinka ir kiti džentelmenai. Tai irgi privalumas. Jų sandoris bus pagrįstas protu, o ne jausmais, kurie tik trukdytų.
Aukštas, elegantiškas vyras, apsivilkęs puikiu švarku ir kelnėmis, atsiskyrė nuo minios ir pasveikino Aleksą grakščiu mostu.
– Na, Aleksai, ar vasaros vakarėliui Čentryje jau viskas paruošta?
– Bijau, kad ne, Gervazai.
– Gaila, – atsakė Volertonas purtydamas galvą. – Ledi Fransis labai nusimins.
– Nieko nepadarysi… – nutęsė Aleksas prisiartinus pačiai ledi. Ji išskėtė rankas ir plačiai nusišypsojo paryškintomis lūpomis.
– Milorde, jau nesitikėjau, kad atvyksite.
Jis pabučiavo jai pirštus.
– Sakiau, kad galiu vėluoti, Fransis.
Ji tyliai nusijuokė ir įsikibo jam į parankę.
– Taip, sakėte. Eime, prisidėkite prie mūsų. Ką žaisite? Ombrė? Prekybą? O gal dviese suloškime piketą?
Aleksas pažvelgė į jos gražų, besišypsantį veidelį. Po atkaklaus Dianos Grenšam pasipriešinimo jo planams kviečiantis žydrų akių žvilgsnis buvo kaip eliksyras jo įžeistai savimeilei. Kas gali būti geriau nei valandėlė ar dvi malonioje draugijoje? Gal pagaliau pamirš nesmagų apsilankymą Čentryje.
– Piketą, – nusprendė jis.
Ji išsišiepė dar plačiau, žengė artyn ir sušnabždėjo jam į ausį:
– O vėliau?
Jos pilnos krūtys beveik lietėsi prie jo liemenės. Aleksą apgaubė saldžių, svaiginančių kvepalų aromato debesėlis. Ji buvo moteriškų formų, graži ir mokėjo patenkinti vyrą. Kvietimas buvo labai viliojantis, bet šį vakarą jis negalėjo nustygti vietoje ir nenorėjo įsipareigoti. Aleksas pasistengė nuginti nemalonias mintis šalin. Galbūt po valandos ar dviejų galvos kitaip.
– Pradėkime nuo piketo, o toliau – bus matyti, – nusišypsojo jis.
Alekso nerimo neišsklaidė net ledi Fransis kerai. Netrukus po vidurnakčio jis grįžo į išsinuomotus namus Pusmėnulio gatvėje. Pikadilis šurmuliavo kaip visada. Pro šalį riedėjo karietos, šaligatviai buvo pilni džentelmenų, skubančių iš vienos pasilinksminimų vietos į kitą. Gatvėje buvo matyti ir kelios ryškiai apsirengusios moterys. Akivaizdu, kad jos siūlė savo paslaugas kiekvienam, turinčiam kelias monetas ir truputį laisvo laiko. Viena moteris artinosi prie Alekso, bet jis numojo ranka rodydamas, kad jo nedomina. Kai moteris apsisuko, ryški žibintų šviesa apšvietė jos plaukus. Jie spindėjo ryškiai raudonai, nenatūraliai ir nė iš tolo nepriminė rudeninių lapų spalvos, storų ugninių Dianos Grenšam plaukų ir šviežių lazdyno riešutų spalvos akių. Į ją galėtų žiūrėti ir neatsižiūrėti.
Suskambo pavojaus varpai. Aleksas nusipurtė. Dievulėliau, kas jam pasidarė? Diana Grenšam visiškai ne jo skonio – užsispyrusi ir atžagari. Ką Džeimsas sau manė patikėdamas jai mergaičių išsilavinimą?
Turbūt broliui svarbiausia buvo, kad ji ne Arandeil. Jų giminė garsėjo palaidu gyvenimu. Džeimsas buvo išimtis. Santūrus, protingas jaunas vyras, kuris rimtai žiūrėjo į savo pareigas.
– Po velnių, ir aš toks! – piktai šūktelėjo Aleksas sukdamas į Pusmėnulio gatvę, bet vos ištarus šiuos žodžius prieš akis vėl stojo Dianos Grenšam paveikslas. Aleksas karčiai šyptelėjo. Kaip gali taip sakyti, kai ruošėsi apstulbinti aukštuomenę ekstravagantišku baliumi, į kurį sukvies visus visuomenės atstumtuosius?
Žinoma, tai būtų savanaudiška, bet mintis velniškai gundė. Jis norėjo parodyti tiems susireikšminusiems asilams, kad nesileis priverčiamas vesti. Žmoną susiras tada, kai bus tam pasirengęs, ir nieku gyvu ne anksčiau. Priėjęs savo namą, užlipo laipteliais. Jo šypsena greitai išblėso – mergaičių problemos tai neišspręs. Kol jos Čentryje, jis negali ten rengti tokių vakarėlių.
– Vaikams nepakenks pagyventi kitur, – burbtelėjo duodamas pirštines ir skrybėlę apsimiegojusiam tarnui ir pasišokinėdamas per dvi pakopas užbėgo viršun. – Tiesą sakant, joms tai išeis tik į naudą. Ji dar pamatys.
Aleksui įvirtus į miegamąjį kamerdineris pašoko iš nuostabos.
– Milorde, nesitikėjau, kad grįšite taip anksti…
– Nieko tokio, Linkolnai. Ar rytoj turiu kokių nors reikalų?
– Ne, milorde. Tik apsilankymą pas siuvėją.
– Na, jis gali palaukti, – tarė Aleksas ir išsinėręs iš švarko padavė jį kamerdineriui. – Kai tik prašvis, nusiųsk žinutę į arklides. Noriu, kad rytoj devintą ryto mano dvikinkė lauktų prie durų.
Ragindamas žirgus Čentrio pusėn, Aleksas pajuto, kad geras ūpas grįžta. Šie namai buvo mėgstamiausia jo vaikystės vieta. Dabar, stebėdamas pavasario saulės nušviestą rytinį fasadą, buvo priblokštas jų grožio. Namas buvo baigtas statyti netrukus po monarchijos atkūrimo, sienos buvo balintos kreida, langai ir kampai puošti kalkakmeniu. Pastatas buvo nedidelis, bet gražių proporcijų. Jį užbaigė status stogas, virš kurio kilo aukšti, dailūs kaminai. Tai buvo tikras meno kūrinys, vertas paveikslų ir skulptūrų, kurias jis įsigijo per pastaruosius kelerius metus. Jis taip pat puikiai tiko nuošaliems vakarėliams, kuriuos čia ketino rengti artimiems draugams.
Kol
Populiarus to meto aukštuomenės klubas. Vienas pirmųjų, kuriame galėjo lankytis ir vyrai, ir moterys (čia ir toliau – vert. pastabos).