Maištingasis mergišius Paryžiuje. Bronwyn ScottЧитать онлайн книгу.
jį pakęsti.
Anglas atliko elegantišką balestra6 ir metėsi į priekį – tai buvo drastiškas, bet drąsus derinys, judesiai tikslūs ir apskaičiuoti. Jis labai gerai žinojo, ką daro ir ko tuo siekia. Fechtavimosi mačas virto šachmatų partija.
– Šachas ir matas, – tyliai sušnabždėjo ji kovotojams vėl ėmus judėti ratu. Džulijanas iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti tvirtą laikyseną, kuria garsėjo, bet anglas buvo atletiškas ir vis dar atsipalaidavęs net po ilgos kovos. Aplink fechtavimosi takelį susirinko mokinių ir jaunų mokytojų būrelis.
Jis turėtų šokti kaip dievas, – pamanė Alisandra stebėdama grakščiai judančius plačius pečius ir ilgas kojas. Ši mintis į galvą atėjo netikėtai. Ji visada vertino vyrus tik sporto požiūriu, kaip fechtuotojus, ir retai pagalvodavo, ką dar gali jų kūnai, bet šį kartą pagalvojo. Dabar anglas judėjo aplink Anžu ratu, jis buvo visai arti, bet mokytojo rapyra niekaip negalėjo jo pasiekti. Alisandros nugara perbėgo malonus, piktdžiugiškas šiurpuliukas. Buvo nesunku įsivaizduoti, kaip vyro ranka prisispaudžia jai prie nugaros, kaip švelniai veda po salę valso žingsneliu. Kuri moteris nenorėtų, kad toks vyras išvestų ją šokti? Kad jo kūnas švelniai priglustų prie jos, kad jie susiliestų prisitaikydami prie subtiliausių vienas kito linkių ir iškilumų?
Ji privalo liautis. Visai įsisvajojo. Nuo tada, kai turėjo rimtą kandidatą į vyrus ir pati juo domėjosi, praėjo treji metai. Dabar artėjant varžyboms tokiems niekams nebuvo laiko. Alisandra pati save subarė – šiuo metu jos gyvenimas yra fechtavimosi maniežas ir Antuanas. Kol tai nepasikeis, romantiškiems žaidimams nebus vietos. Jos dėmesį vėl patraukė greitas judesys aikštelėje. Ji taip užsisvajojo, kad vos nepraleido svarbiausio mirksnio – anglo rapyros ašmenys praslydo pro Džulijano gynybą, ir uždengtas rapyros galiukas įsirėmė meistrui į krūtinę.
Džulijanas nusilenkė priešininkui pripažindamas pralaimėjimą, bet jam nusiėmus kaukę ir nuėjus į kampą nusišluostyti prakaituotos kaktos Alisandra matė, kad veidas paniuręs. Anglas padarė tą patį – nusitraukė kaukę ir numetė ją į šalį atidengdamas veidą, į kurį moteris galėtų žiūrėti valandų valandas ir vis tiek neatsižiūrėtų: stipri plona ilga nosis veido viduryje, tamsūs antakiai ir aukšti, išraiškingi skruostikauliai, kurie turėjo atrodyti labai gražiai vyrui šypsantis. Dabar svetimšalis nesišypsojo ir atrodė truputį atšiaurus. O jo lūpos: plonesnė, su aristokratišku kaspinėliu viršuje, ir pilnesnė, geidulinga apačioje, atrodė išdykusios. Pakaks pasakyti, kad vien pamačius tas lūpas bet kuri mergina visą likusią naktį galvos apie visokius nedorus dalykus.
– Šiandien jis buvo tobulas, – pastebėjo Alisandra. Jiedu su Antuanu atsitraukė nuo slaptų akučių. Reikėjo pasikalbėti ir paplanuoti. Anglas norės sužinoti, ar čia yra kitas meistras, labiau įgudęs nei Anžu, su kuriuo galėtų mokytis toliau.
Į ją pažvelgė rimtos brolio akys.
– Mes juk neišsigąsime, ar ne?
Ji tik prunkštelėjo ir patraukė pečiais. Kvaila mintis.
– Jį įvertinti ir jo išsigąsti – visiškai skirtingi dalykai.
Ar ji išsigandusi? Vargu. Susijaudinusi? Tikrai. Jos kūnas liepsnojo vien apie jį pagalvojus.
Ne, ji neišsigąs, joks vyras jos negąsdino. Alisandra stodavo prieš vyrus, kurie manėsi esantys geriausi iš geriausiųjų. Prieš tokius kaip Džulijanas. Jai patiko jaudulys, kurį pajusdavo susirėmus ašmenims, patikdavo priešininkus išvarginti ir smogti tada, kai jų rankos būdavo pavargusios, o išdidumas – per didelis. Ir visgi Alisandra nujautė, kad anglas kitoks. Jis bus tikras iššūkis, bet ji buvo tikra, kad jį įveiks. Ji stebėjo ir mokėsi. Dabar buvo pasirengusi ne prasčiau nei jis.
Anglas fechtavimosi manieže lankėsi jau tris savaites. Iš pradžių Alisandra jį stebėjo kaip naujoką, o naujokai visada įdomūs. Jis pradėjo nuo neoficialių varžybų su džentelmenais, kurie ateidavo tik pasimankštinti. Įveikęs juos ėmėsi tų, kurie šio meno mokėsi nuodugniau, kol galiausiai jam liko vienintelis mokytojas ir varžovas – Džulijanas. Tai, kad Džulijanas sutiko jį mokyti, reiškė, kad jis turėjo būti ir labai įgudęs, ir labai turtingas. Meistras išsirinkdavo tik kelis mokinius, kurių talentas ir pinigai buvo verti jo laiko. Dabar Džulijanas įveiktas, ir anglas pelnė privilegiją stoti prieš ją – prieš fechtuotoją, kuri buvo dar ypatingesnė nei Džulijanas, bet ne dėl kainos, o dėl paslapties. Nė vienas jos klientas nežinojo, kad kovoja prieš moterį. Kaukė jai suteikė anonimiškumo, o įgūdžiai niekam neleido suabejoti, kad prieš juos – aukščiausio lygio fechtuotojas. Niekas nebūtų patikėjęs, kad moteris gali būti tokia talentinga.
Alisandra siektelėjo savo kaukės ir paėmė į ranką rapyrą jausdama rankenos svorį.
– Ar man eiti dabar pat?
Antuanas papurtė galvą.
– Ne, prisėsk, pažiūrėsime kartu. Nors tau gali atrodyti kitaip, tavo anglas nėra tobulas, – brolis kreivai šyptelėjo ir galva parodė į akutes sienoje. – Jie tuoj pradės iš naujo.
Jiedu su Antuanu vėl prispaudė akis prie akučių. Alisandra stebėjo ir kantriai laukė, kol Antuano įtarimai pasitvirtins. Nuo tada, kai brolis prarado galimybę fechtuoti, jiedu tai darė šimtus kartų. Dabar Alisandra buvo jo kojos, o jis – jos mokytojas. Dvyniai turi pranašumą skaityti vienas kito mintis. Jis perprasdavo kitus fechtuotojus, o ji visada numanydavo, ką jis galvoja. Dažnai jam dar nė neprabilus žinodavo, ką pasakys. Visai kaip dabar. Jie net nežiūrėjo vienas į kitą, o ji žinojo, kad anglo gynyba broliui sukėlė įtarimą.
– Štai! – tyliai aiktelėjo Antuanas, nors niekas negalėjo jų nugirsti. Kambarys buvo gerai izoliuotas. – Matei?
Ji kažką pastebėjo, bet pati nesuprato ką.
– Ne, – teko prisipažinti Alisandrai. Vertindama priešininkus ji irgi buvo įžvalgi, bet brolis sugebėdavo pastebėti net menkiausius fechtuotojų judesius. Dėl to ir pats buvo toks geras fechtuotojas.
– Štai, jis nuleidžia petį, – tarė Antuanas. – Žiūrėk įdėmiai, jis tai padarys dar kartą.
Šį kartą Alisandra iš tiesų pamatė, bet tik Antuano gabumų žmogus būtų pastebėjęs tokią smulkmeną. Džulijanas to tikrai neįžvelgė – antraip būtų pasinaudojęs proga durti į akimirką neapsaugotą anglo petį.
– Užbaigęs puolimą jis nuleidžia petį. Tada jis pažeidžiamas, – tarė Antuanas ir pamerkė akį. – Žinoma, mes jam padėsime atsikratyti to įpročio, bet tik po to, kai stos prieš tave.
– Bien sûr7, – atsakė Alisandra ir nusijuokė kartu su broliu. Tai buvo efektyvi strategija siekiant pelnyti mokinio pagarbą. Pirma porą kartų jį sutriuškini, o paskui parodai, kodėl pralaimėjo. Taip mokytojas įrodydavo, kad žino, ką daro. Kad išmano ne tik teoriją, bet ir praktiką. Tačiau pamačiusi niūrų brolio veidą Alisandra greitai nusileido ant žemės:
– Kas?
– Tu juk jį įveiksi, tiesa? – paklausė jis. Kaktoje susimetė nerimo raukšlelės. – Jeigu ne… – nutęsė ir neužbaigė sakinio. Jie abu žinojo, kad nuo to priklauso salono reputacija. Alisandra rizikuodavo kiekvieną kartą, kai persirengdavo Antuanu Leodegransu, garsiausiu Paryžiaus fechtuotoju.
Ji nusišypsojo mėgindama nuginti brolio abejones šalin.
– Aš jį sutriuškinsiu. Viskas kaip visada bus gerai. Tu mane tobulai išmokei, – patikino ji, nors ir suprato, kodėl baiminasi. Brolis norėjo, kad ji būtų saugi, bet tuo pačiu nerimavo, kad privalo persirenginėti ir apsimetinėti, jog jie abu yra vienas žmogus, kad neprarastų pajamų šaltinio. Nuo nelaimingo atsitikimo prabėgo treji metai, ir jie tuos trejus metus gudravo, kad maniežas veiktų toliau. Niekas nenorėtų mokytis fechtuoti pas moterį.
Iki
Šuolis į priekį su įtūpstu (pranc.).
Žinoma (pranc.).