Tai, kas uždrausta. Stefanie LondonЧитать онлайн книгу.

      Išėjęs iš paskutinio tos dienos susitikimo Kolas jautėsi išsunktas, beviltiškai trokšdamas intensyvios įtampą mažinančios treniruotės… ir vėlavo.

      Žinojo, kad ši kelionė nebus lengva. Gerai nė nesuprato, kodėl tėvas pasirinko jį paskutinės valios vykdytoju. Juk pastarąjį dešimtmetį jo su tuo vyru niekas nebesiejo. O dabar yra priverstas gaišti brangų laiką – laiką, kurį galėtų skirti pasiruošimui išties reikšmingai jo įmonei progai – knisdamasis po namą, į kurį ketino niekada nebegrįžti, ieškodamas dokumentų, leisiančių parduoti šį nieko vertą nekilnojamąjį turtą… Sumokėjus teisininkams šita griuvena greičiausiai bus verta net mažiau nei nieko.

      – Velniai griebtų.

      Nuo spindinčio biuro pastato jis pasileido ristele iki išsinuomoto automobilio, tuo pačiu metu atsilaisvindamas kaklaraištį viena ranka ir rinkdamas Elizos telefono numerį kita. Tiesą sakant, ji nedavė jam savo telefono numerio, bet Kolo padėjėja buvo talentinga seklė ir neilgai trukus Elizos numeris pasiekė jo elektroninio pašto dėžutę.

      Po trijų kvietimo signalų jis išgirdo:

      – Klausau.

      Vos nuskambėjus kimiam jos balsui, kraujas užkaito, o kelnės pasidarė per ankštos. Jis tikrai nekantravo ją pamatyti.

      – Čia Kolas.

      – Iš kur gavai num…

      – Nesvarbu. Aš vėluoju, – atrakinęs automobilį jis įslydo ant odinės sėdynės. Saulės atokaitoje stovėjusiame automobilyje buvo tvanku, pro ploną kelnių audinį buvo justi įkaitusi oda.

      – Kaip netikėta.

      – Susitikime prie viešbučio. Aš spėsiu palįsti po dušu prieš mums susitinkant.

      – Negaliu patikėti, kad išties sutikau su tavimi pasimatyti.

      – Tik nesakyk, kad visa išsipusčiusi jau lauki manęs. – Tyla telefone patvirtino, kad taip ir yra. – Susitiksime ten.

      – Tu juk supranti, kad tai atrodo velniškai įtartina?

      – Aš negudrauju, Ele. Man tikrai reikia palįsti po dušu… Kviečiu prisijungti, jei norėtum sutaupyti ir vandens sąskaita.

      – Kur susitinkame? – ji neužkibs… kad ir kaip būtų gaila.

      – Tame nedidukame bare po tiltu Pietiniame krante. Tame…

      – Žinau tą barą.

      – Pasimatysime ten po valandos?

      Spragt. Šį garsą jis priėmė kaip patvirtinimą.

      Po pusantros valandos Kolas pagaliau pasiekė barą ir ėmė dairytis Elizos. Baras po atviru dangumi buvo įsikūręs po tiltu per Jaros upę. Tik Melburne galėjai rasti barą virš vandens su dėžėmis vietoje kėdžių ir šėlstančio naktinio gyvenimo aidu virš galvos. Jeigu yra koks užkampis, nepanaudota erdvė, iš pažiūros visai neįdomi gatvelė, Melburne ten būtinai anksčiau ar vėliau atsiras kavinukė ar baras.

      Kolui trūko to Niujorke, bet toli gražu ne taip smarkiai, kaip trūko vienos smulkutės narsios šviesiaplaukės.

      Smaragdinio šilko blyksnis patraukė jo dėmesį. Eliza buvo įsitaisiusi ant aukštos kėdės su gėrimu rankoje, jai už nugaros geltonais ir oranžiniais atspalviais mirguliavo miesto šviesos. Sodriai žalia suknelės spalva išryškino jos švelnią kreminę odą. Jis yra daugybę kartų sakęs, kad negali atsispirti jai, vilkinčiai šios spalvos drabužius. Žalia, kad ir kokio atspalvio, stebuklingai priversdavo Elizos odą švytėti it liepsną. Suknelė švelniai apgaubė jos linkius, bet kukliai dengė labiausiai akį traukiančias vieteles; nedidelis skeltukas kelius siekiančio sijono šone gundė pažvelgti į apnuogintą šlaunies dalį. Nerūpestingai susuktus plaukus taršė nuo upės pučiantis vėjelis, ausis puošė smaragdo spalvos akmenukai.