Jis neplanavo meilės. Линн ГрэхемЧитать онлайн книгу.
naudingas, tačiau dukrai nepavyko jos priversti apsilankyti ten antrąkart. Vietoj to Žasmina kiekvieną dieną nusigerdavo iki sąmonės netekimo, o Popė atlikdavo ne tik savo, bet ir motinos darbą. Ką dar ji galėjo padaryti, kai stogas jiems virš galvų priklausė nuo Žasminos darbo? Galų gale ar ne dukra kalta, kad motina taip žemai puolė, – juk Popė nesuvokė, kad namuose vyko tokie baisūs dalykai ir ilgai nesugrįžo kartu gyventi?
Laimei, Gajetanas namuose pasirodydavo kartą ar du per metus. Bet jis buvo tikras miesto vaikis, todėl gražus kaimo namelis, nepatogiai nutolęs nuo Londono, nebuvo naudingas ir jį mažai domino. Jeigu jis būtų buvęs dažnesnis svečias, Popei niekaip nepavyktų ilgiau nuslėpti motinos įpročio.
Popė sunkiai mynė dviratį į kalną, kad paskui svirduliuodama nušvilptų keliuku tiesiai į Vudfildą. Gražus namas Anglijoje Leonečiams priklausė nuo aštuonioliktojo amžiaus, kai šeima čia atsikraustė iš Venecijos, kad įsikurtų ir gyventų kaip garbingi palūkininkai. Ir jiems sekėsi vienas dalykas – uždirbti pinigus, daug pinigų, liūdnai mąstė Popė, vengdama bet kokių asmeninių svajų apie Gajetaną.
Iš esmės jiedu su Gajetanu užaugo tuose pačiuose namuose, bet tikrai meluotų, jeigu teigtų, jog jie kada nors bendravo draugiškai. Be to, jis buvo šešeriais metais vyresnis ir didžiąją dalį laiko leisdavo internatinėse aukštuomenės mokyklose.
Popė žinojo, kad Gajetanas pasius, išvydęs nuotraukas laikraščiuose. Jis velnioniškai saugo savo privatumą, o jeigu jo sumanymas pasilinksminti virto sekso orgija, ji puikiai suprato kodėl! Popės nuotaika sugedo pagalvojus apie besiartinančią grėsmę. Nesvarbu, kiek ji dirbo, gyvenimas niekada neatrodė lengvas, už kampo visada tykodavo kita bėda. Ir kaip ji galėjo pasirūpinti savo motina bei broliu, kai jų išgyvenimo instinktai buvo tokie apgailėtini?
Arnoldų šeima gyveno bute, kuris buvo įrengtas tikros arklidės vietoje, prie vestibiulio. Žasmina Arnold, aukšta, prakauli keturiasdešimtmetė raudonplaukė, sėdėjo virtuvėje prie stalo, kai pasirodė dukra.
Popė metė laikraštį ant stalo.
– Mam? Gal visai netekai proto, kai kalbėjaisi su žurnalistais apie tą vakarėlį? – paklausė reikliu balsu, paskui atlapojo kitas duris ir spigiu balsu pakvietė brolį.
Damijanas išlindo iš vieno garažo, purvinu skuduru valydamasis nuo rankų tepalo dėmes.
– Kas dega? – paklausė suirzęs, kai sesuo priėjo su juo pasisveikinti.
– Tu vakarėlio nuotraukas perdavei žurnalistui? – negalėdama patikėti ji prirėmė brolį.
– Ne, ne aš, – atsakė jos jaunėlis brolis. – Mama žinojo, kad turiu jas telefone, ir nusiuntė žurnalistams. Ji jas pardavė. Gavo krūvą šlamančiųjų ir davė interviu.
Popė dar labiau nusiminė. Motina būtų galėjusi atsiprašyti už savo kvailumą ar palaidą liežuvį, kad prišnekėjo ko nereikia netinkamam žmogui, bet Popė pasijuto išties sukrėsta dėl to, kad motina paėmė pinigus ir išdavė darbdavį.
Damijanas suaimanavo, išvydęs sesers veido išraišką.
– Pope… Turėtum žinoti, jog mama padarytų viską, kad gautų pinigų kitam buteliui, – sunkiai atsiduso jis. – Sakiau jai nesiųsti nuotraukų ir nesikalbėti su tuo vyruku, bet ji neklausė…
– Kodėl man nepasakei, ką ji padarė?
– Ką būtum pakeitusi? Vyliausi, kad bent jau nuotraukų niekas nepanaudos ar nė vienas svarbus žmogus jų nepastebės, – prisipažino Damijanas. – Abejoju, ar Gajetanas skaito visas kvailas istorijas, kurios apie jį rašomos… Noriu pasakyti, kad jis niekada nesuka galvos dėl laikraščių!
– Jeigu tu klysti, mamą atleis ir mus išmes iš buto.
Damijanas niekada nebuvo iš tų, kurie sukdavo galvą dėl to, kas dar nenutiko, todėl pašaipiai pasakė:
– Tikėkimės, kad neklystu.
Popė atsigimė į anapilin jau iškeliavusį tėvą ir nerimaudavo dėl visko. Sunku patikėti, kad praėjo tik ketveri metai nuo tada, kai Arnoldų šeimą sudarė keturi laimingi ir patikimi žmonės. Jos tėvas dirbo sodininku Vudfilde, mama buvo namų šeimininke. Dvidešimtmetė Popė buvo dvejus metus pasimokiusi slaugos, o Damijanas ką tik baigęs automechaniko praktiką. Ir tada staiga mirė jų mylimas tėvas; šeimą sukrėtė negailestinga, staigi netektis.
Popė net studijų laiku stengėsi padėti motinai, kad toji įveiktų juodžiausią sielvartą, o paskui griebdavosi mokslų. Gaila, kad viskas pakrypo netinkama linkme. Jos motina pasuko blogu keliu, Damijanui nepavyko suvaldyti to, kas vyko namuose. Brolis susidėjo su prasta kompanija ir pateko į kalėjimą. Kaip tik tada Popė, grįžusi namo, rado motiną paskendusią depresijoje ir įnikusią į alkoholį. Popė pasiprašė akademinių atostogų, laukė, kol mama vėl atsigaus. Deja, nesulaukė. Nors Žasmina tebegėrė, vienintelė Popės paguoda buvo ta, kad brolis, geru elgesiu pelnęs lygtinį paleidimą iš kalėjimo, suėmė save į rankas. Tačiau buvo liūdna, kad nusikaltėlio etiketė trukdė jam įsidarbinti.
Popė tebesijuto siaubingai kalta dėl to, kad paliko jaunesnį broliuką su į alkoholį giliai įklimpusia motina. Ketino tęsti karjerą ir tapti pirmąja Arnoldų moterimi, užsidirbančia ne tarnyste ir gyvenančia ne pas Leonečius.
Kai sugrįžo į butą, motina buvo užsirakinusi vonioje. Popė nurijo atodūsį, pasiėmusi pirštines perėjo kiemą ir patraukė į vestibiulį. Kiekvieną savaitę tvarkė vis kitus didelio namo kambarius, valė dulkes, siurbė ir šveitė. Tikras pokštas, kad paauglystėje nusiteikusi niekada nedirbti Leonečiams, ji vis tiek galų gale pas juos dirbo, nors ir neoficialiai. Vakarais ji nešiojo gėrimus vietiniame bare. Jos gyvenime nebuvo laiko kankinančioms slogioms mintims, nes visada laukė darbas.
Tačiau nerimą kėlė tai, kad negalėjo iš galvos išmesti Gajetano Leonečio. Jis buvo vienintelis berniukas, kurio Popė nekentė. Ir vienintelis berniukas, kurį mylėjo. Ką tai galėjo reikšti? Viskas aišku: sulaukusi šešiolikos, ji buvo tikra kvailė, kai vieną akimirką mėgino įsivaizduoti, jog galėtų užmegzti santykius su privilegijuotu Leonečių šeimos snobu. Skaudūs, žeminantys žodžiai, kuriuos Gajetanas anuomet jai išrėžė, tebedegino ją tarsi senos žaizdos.
– Aš nebendrauju su darbuotojais, – pasakė jis pabrėždamas, kad jiedu nelygūs ir kad jis visada visuomenėje užims kitą vietą. – Liaukis mane persekioti, Pope. Elgiesi kaip kekšė.
Ak, kaip ji susigūžė po tų žodžių, kuriais jis apibūdino jos elgesį, nors iš tikrųjų tebuvo pernelyg jauna ir nepatyrusi, nenutuokė, kaip parodyti jam, jog prie jos galima prieiti, jei tik ji jį domintų.
– Tu esi žema stora raudonplaukė. Tu niekada nebūsi mano skonio.
Prabėgo septyneri metai nuo to žeminančio susidūrimo ir nepaisant paskutinio nemalonaus susitikimo nuo tada Popė Gajetano nematė: ji visada sukdavo kitu keliu, kad tik nesutiktų jo ten, kur jis galėtų pasirodyti. Todėl jis nežinojo, kad ji atsikratė antsvorio ir gerokai ūgtelėjo – ji linksmai mąstė, kad jam tokie pasikeitimai greičiausiai nelabai rūpėtų. Juk galų gale jam patiko gražios ir išsilavinusios damos, dėvinčios dizainerių kurtus drabužius. Nors toji, kuri surengė siaubingą laukinį vakarėlį, teisybę pasakius, nebuvo panaši į damą.
Ne vieną valandą plušėjusi vestibiulyje, norėdama užtikrinti, kad jis visada būtų paruoštas bet kokiam priėmimui, kurie vykdavo dažniausiai iš anksto neįspėjus, Popė parėjo namo persirengti, kad galėtų eiti dirbti į barą. Žasmina be sąmonės tįsojo ant lovos, prie jos gulėjo tuščias pigaus vyno butelis. Žiūrėdama į susmukusią motiną Popė užgniaužė atodūsį, prisiminė užsiėmusią, energingą ir rūpestingą moterį, kokia kažkada buvo jos mama. Alkoholis iš jos atėmė viską. Žasminai reikėjo specialistų pagalbos ir reabilitacijos, bet nebuvo nė kalbos apie tokias įstaigas, nes Popė neturėjo vilties kada nors