Eliotų dinastija. Antra knyga. Susan CrosbyЧитать онлайн книгу.
Zikas tvirtai suėmė jos klubus ir veržliu judesiu smigęs į ją po kelių akimirkų paskui Samer nėrė į saldžią užmarštį. Mergina sukniubo ant jo krūtinės, ir Zikas ją apsikabino.
– Ak, Samer, man taip gera su tavimi, – glostydamas jos plaukus, pratarė vaikinas. – Tu tokia aistringa…
– Niekad nemaniau, kad esu aistringa, – įsikniaubusi į jo petį sumurmėjo mergina.
– Juokauji?
Papurčiusi galvą, Samer pažvelgė jam į akis.
– Niekada nepatyriau tokios aistros su Džonu.
– Patikėk, tavo kūnas susijaudina kur kas greičiau nei kitų moterų, kurias man teko sutikti. Negaliu patikėti, kad šitiek laiko likai nekalta.
– Tai buvo numatyta mano penkmečio plane.
– Kur?
– Penkmečio plane, – pakartojo ji. – Esu susidariusi planą visam gyvenimui ir pagal jį turėjau ištekėti iki dvidešimt šešerių.
Nusijuokęs Zikas pasmalsavo:
– O kas dar numatyta pagal planą?
– Na, žinai, visi įprasti dalykai… Iki trisdešimto gimtadienio užimti vadovo pareigas. Susilaukti vaikelio, – išsakydama tuos tikslus balsiai, kažkodėl jautėsi tarsi prisipažindama kažką gėdinga.
– Bet juk negali nugyventi gyvenimo pagal tikslų planą!
– Tačiau svarbu turėti tikslų, – gynėsi Samer.
– Taip, bet ne tada, kai jie trukdo pripažinti naujai užgimstančius jausmus! Kartais planai pradeda stoti skersai kelio tikriesiems troškimams!
– Kalbi kaip ekspertas.
Vaikinas nusišypsojo.
– Gali pasikliauti manimi. Aš juk psichologės sūnus, be to, man moka nemažus pinigus už tai, kad dainuoju apie jausmus.
– Pastebėjau! Man pasirodė, kad šiek tiek anksčiau, prieš mums… užsiimant kitais dalykais, girdėjau tave niūniuojant po nosimi. Neatpažinau melodijos. Kokia čia daina?
– Nieko ypatinga, – išsisuko Zikas. – Kažkur girdėta daina ir tiek.
– Mmm… – sumurmėjo ji, braukdama basa pėda jam per koją.
Zikas sučiupo jos slenkančią koją, o jo veide atsirado viliojanti išraiška.
– Kita vertus, negali teigti, kad aš per mažai tave pažįstu.
Jis prispaudė ją prie lovos, ir juokdamasi ji atsidavė šiai nakčiai, bent kartą nemąstydama apie rytdieną.
DEVINTAS SKYRIUS
Kitą rytą Samer pabudo jausdamasi laimingesnė ir labiau patenkinta nei kada nors anksčiau. Pažvelgė į šalia jos kietai miegantį vyrą.
Zikas.
Ji dar niekada nėra pabudusi šalia vyro. Pamąstė kodėl ir suprato, kad būtent Zikas ir kaltas dėl to, kaip ji jaučiasi. Žiūrėjo į jį ir gailėjosi, kad neturi fotoaparato. Miegant ar užsimiršus bruožai atsipalaiduodavo, ir jo veido grožis gniaužė kvapą dar labiau nei scenoje.
Samer vis dar negalėjo patikėti, kad dainininkas Zikas Vudlou susidomėjo tokia mergina kaip ji. Žinojo, kad jos pinigai čia niekuo dėti, nes jis ir pats labai turtingas.
Mergina prisiminė praėjusią naktį ir nuraudo. Tada jie užmigo, o pabudę naktį dar du kartus mylėjosi. Po paskutinio karto Zikas švelniai dainavo tol, kol ji užmigo. Vien mąstydama apie tai, jautėsi tokia branginama ir vėl nukaito.
Jai buvo gera, kad Zikui patiko jos straipsnis. Geriau eitų per ugnį, nei kam nors prisipažintų, kiek kartų klausėsi įrašo vien tam, kad vėl ir vėl išgirstų jo balsą. Bežiūrint Zikas prasimerkė ir nusišypsojo. Pasivertė ant šono, kad būtų arčiau jos ir pradėjo glamonėti.
– Labas rytas…
– Labas, – nusišypsojo Samer.
Zikas prisitraukė ją arčiau ir kutendamas neskustu smakru ėmė bučiuoti kaklą. Mergina prajuko, pabandė ištrūkti, ir greitai jų pokalbis visiškai nutrūko.
– Ką veiksi savaitgalį? – gerokai vėliau paklausė Zikas. – Tikiuosi, visą jį praleisi lovoje? – mirktelėjęs pridėjo.
– Iš tikrųjų paprastai važiuoju namo, – nusijuokė Samer ir atsakydama į jo klausiantį žvilgsnį patikslino. – Į Hamptoną, pas senelius. Žuvus tėvams ten mes su Skarlet ir užaugome.
Jo ranka švelniai slydo jos šlaunimi.
– Pasiimk ir mane.
– Negaliu!
Žodžiai išsprūdo iš jos lūpų net nesusimąsčius. Tačiau kol kas ji tikrai negali kviestis jo pas senelius! Praėjusį vakarą juodu kartu buvo Une Nuit, o dabar namo? Dar nespėjo išsiskirti su Džonu, o jau parvažiuotų su nauju vaikinu!
Zikas pakreipė galvą ir apsimetė įsižeidęs.
– Kodėl? Esu tinkamas lovoje, bet nepakankamai geras, kad rodytum saviškiams? – paerzino.
– Ar ne aš to turėčiau klausti? – atšovė Samer, sukdama galvą, kaip reikės jį išvesti iš namo, kad nepastebėtų personalas. Laimė, iš jųdviejų su Skarlet valdų buvo dar vienas išėjimas, tiesiai į lauką. Tereikės nusileisti žemyn paimti jo striukės ir kepuraitės, kuriuos paliko fojė, ir vėl užsėlinti į viršų.
Zikas tylėdamas linksmai spoksojo į ją, ir mergina sekundėlę pamanė, ar nebus supratęs, kokios mintys sukasi jos galvoje.
– Be to, argi neturi kitų reikalų? – pasiteiravo ji. – Nėra darbų, kuriuos reikia nuveikti per savaitgalį?
– Nea, aš visas tavo, – nusišypsojo jis.
– Turėsime miegoti atskiruose kambariuose, – atlyžusi perspėjo mergina. – Mano seneliai – konservatyvūs žmonės. – Žinoma, ji nepridėjo, kad nepaskirs jam to paties kambario, kuriame apsistodavo Džonas. To jau būtų per daug.
– Su manimi ne tik lovoje linksma, – intymiai nusišypsojo jis.
Samer nukaito.
– Tu nepataisomas!
Vėliau tą pačią dieną juodu pastatė automobilį senelių namo garaže. Išsiruošė vėlai, dar užsuko į viešbutį, todėl atvažiavo jau po pietų.
Einant dengta perėja tarp namo ir garažo, Zikas stebėdamasis vis dairėsi aplink.
– Čia dar įspūdingiau nei mieste.
Pusiau atsiprašydama, Samer gūžtelėjo pečiais.
– Man ši vieta visada reiškė namus.
– Nieko sau namai! – įeinant į vidų pastebėjo Zikas.
Juodu paliko krepšius su daiktais savo kambariuose, ir Samer palengvėjo sužinojus iš Olivijos, kad senelių nėra ir grįš tik vakare. Bent jau kol kas nereikės supažindinti su Ziku.
– Kaip teta Karen? – paklausė ji šeimininkės.
– Maiklas kaip tik išvežė ją į miestą pas gydytojus. Abu grįš tik pirmadienį.
Va tai tau! O ji tikėjosi, kad teta ir dėdė sušvelnins senelių susitikimą su Ziku.
Olivija greitai paruošė jiems vėlyvus pietus, po kurių Samer pasisiūlė aprodyti Zikui sodybą. Lauke šėlo audingas kovo vėjas, todėl abu grįžo į savo kambarius šilčiau apsirengti. Samer dar pasičiupo fotoaparatą ir įsikišo kišenėn. Pas senelius visada palikdavo kurį nors iš savo skaitmeninių fotoaparatų. Mergina mėgdavo savaitgaliais fotografuoti kraštovaizdį aplink