Meilės neapgausi. Barbara DunlopЧитать онлайн книгу.
prajuko.
– Dalyvauti komiteto veikloje tikrai nėra kyšis.
– Paperkama ne tik pinigais.
Henkas uždėjo ranką jai ant rankos.
Šis gestas buvo labai pažįstamas. Kelė norėjo patraukti ranką, tačiau prisiminė Frederiko žodžius. Būti maloniam nieko nekainuoja.
– Ar tau nepatinka, kad miestas galėtų tapti gražesnis? – paklausė Henkas.
– Žinoma, kad ne. – Kas galėtų tam prieštarauti. – Bet esu užsiėmusi. Na, žinai: berniukai, kepykla, namai.
Kai atsikraustė gyventi į Čarlstoną, kartu su Frederiku nusipirko erdvų restauruotą namą, statytą dar prieš pilietinį karą. Jis buvo gražus, tačiau jo priežiūrai reikėjo daug laiko, pastangų ir pinigų.
Kepyklos durys vėl atsidarė. Tarpduryje stovėjo aukštas vyras. Jis įdėmiai apsižvalgė, tarsi viską iš karto įvertindamas.
Pirmas įspūdis buvo toks, tarsi jį pažinotų, nors buvo tikra, kad mato pirmą kartą. Apie metro aštuoniasdešimties ūgio, vešliais tamsiais plaukais, žydromis akimis ir vyrišku smakru. Žengdamas į vidų atrodė labai pasitikintis savimi.
– Darbo ten nedaug, – Henko žodžiai Kelę grąžino į jų pokalbį. – Esu komiteto pirmininkas ir pažadu nepaskirti tau jokių sudėtingų užduočių. Susitinkame kartą per savaitę. Komitetą sudaro šeši nariai. Priklausomai nuo svarstomos temos, pritraukiame ir šiek tiek visuomenės dėmesio, todėl posėdžiuose dalyvauja ir miesto gyventojai. Viskas vyksta civilizuotai ir santūriai.
Kartą per savaitę neatrodė daug, bet tai reikštų, kad tą vakarą negalėtų paskaityti pasakos berniukams, tektų samdyti auklę, o kitam vakarui liktų dvigubai daugiau namų ruošos darbų.
– Tai ne kyšis, – lengvai spustelėjęs jos ranką tarė Henkas. – Taip parodysi, kad miestas tau rūpi, kad dalyvauji bendruomenės veikloje ir kad tau nenusispjauti į istorinio rajono kultūrą ir išskirtinumą.
– Man tikrai rūpi istorinio rajono kultūra ir išskirtinumas. Juk čia gyvenu ir dirbu.
– Žinau, – Henkas stipriau suspaudė Kelės ranką. – Tai tapk komiteto nare. Šiek tiek prisidėk prie bendruomeninės veiklos. Pradžiugink Lorensą, pagražink miestą ir gauk leidimą terasai.
Kai Henkas taip viską sudėliojo, planas nebeatrodė prastas, na, išskyrus tai, kad teks ieškoti auklės. Gal šiek tiek oportunistinis, bet tikrai neprasilenkė su etika.
Henkas palinko prie jos ir tyliai tarė:
– Esu tikras, kad, nors Frederiko nebėra, trokšti, jog „Saldu gardu“ ir toliau sėkmingai veiktų.
– Noriu.
Kelė užaugo skurstančioje šeimoje. Dažnai nežinodavo, ar bus ką pavalgyti, ką jau kalbėti apie drabužius ar elektrą. Frederikas ją iš skurdo ištraukė. Jis buvo toks mielas vyras, toks gyvybingas ir pilnas gyvenimo meilės. Neįgaliojo vežimėlis jam netrukdė.
Frederikas turėjo pakankamai pinigų, kad čia, Čarlstone, nupirktų jiems namą ir kepyklą „Saldu gardu“. Verslas neturėjo skolų, tačiau veiklos išlaidas buvo nelengva suvaldyti.
Staiga stalelį uždengė šešėlis ir jų pokalbį nutraukė žemas vyriškas balsas.
– Atsiprašau?
Kelė pakėlė galvą ir pamatė aukštąjį nepažįstamąjį. Žvelgiant į žydras jo akis krūtinėje sukirbo keistas jausmas.
– Ar jūs Kelė Klarkson? – pasiteiravo jis. – Kepyklos savininkė?
– Taip, – ji ištraukė ranką iš Henko gniaužtų. Gal šis vyras koks nors gyvenimo būdo žurnalistas, o gal net maisto kritikas.
Nepažįstamasis ištiesė jai ranką.
Kelė ją paspaudė ir užplūdo jaukumo ir stiprybės jausmas. Paspaudimas buvo švelnus. Jis nesistengė sutraiškyti jai pirštų. Delnas buvo tvirtas, šiurkštokas, nei per šiltas, nei per šaltas.
– Dekonas Holtas, – prisistatė atvykėlis.
Henkas atsitraukė su kėde nuo stalelio ir atsistojo. Veide atsirado ištobulinta politiko šypsena.
– Aš meras Votkinsas. Ar neseniai atvykote į Čarlstoną?
– Aš turistas, – atsakė Dekonas Holtas, neatitraukdamas akių nuo Kelės.
Kelė žinojo, kad neturėtų taip įdėmiai jo apžiūrinėti, bet kažkas jo akyse nuteikė maloniai.
– Na, tai sveiki atvykę, – nuoširdžiai tarė Henkas. – Tikiuosi, turėjote progą užsukti į lankytojų centrą Mitingo gatvėje.
– Dar ne, – nenoriai atitraukdamas dėmesį nuo Kelės Dekonas pažvelgė į Henką.
– Jame sužinosite viską apie viešbučius, maitinimo įstaigas, parduotuves ir, žinoma, lankytinas vietas.
– Kur maitintis, jau radau, – atsakė Dekonas.
Kelės lūpų kampučiai kilstelėjo.
– Na, tikiuosi, kad mūsų miestas padarys jums gerą įspūdį.
Dekono, regis, nesutrikdė Henko, kuris akivaizdžiai bandė užbaigti pokalbį su atvykėliu, tonas. Jis pažvelgė į Kelę.
– Ką rekomenduotumėte?
– Pas mus viskas skanu.
Dekonas veide nušvito plati šypsena. Jausmas, kad Kelė jį pažįsta, tik sustiprėjo.
– Kaip diplomatiška.
Henkas kostelėjo. Akivaizdu, kad norėjo grįžti prie jųdviejų su Kele pokalbio temos ir išgirsti jos sprendimą.
Kelė jau buvo priėmusi sprendimą, bet jis niekur nepabėgs. Galėjo skirti kelias minutes ir aptarnauti Dekoną Holtą. Didelė tikimybė, kad jis nemokamai pareklamuos kepyklą, todėl ji padarys viską, kad tik svečias pasijustų čia laukiamas.
– Mūsų mieliniai kepiniai itin skanūs, – pasiūlė ji. – Siūlyčiau bet kurį sumuštinį su mūsų duona. Jei mėgstate saldumynus, jumis dėta neatsisakyčiau keksiuko. Keksiukų su sviestinio kremo užtepu mirsite neužmiršite.
– Puiku, tada renkuosi juos, – tarė Dekonas. – Ačiū.
– Kele? – Dekonui nueinant paklausė Henkas.
– Aš sutinku.
Henkas patenkintas nusišypsojo. Jo šypsena buvo tikrai žavinga. Henkas suspaudė jos ranką tarp delnų.
– Labai džiaugiuosi.
– Kada kitas susirinkimas?
– Ketvirtadienį. Pusę septynių.
– Aš ateisiu.
Užtikęs Kelę ir merą Henką Votkinsą intymiai besišnekučiuojančius, Dekonas nustebo. Mieste viešėjo tik kelias dienas, tačiau apie Votkinsų šeimyną jau žinojo viską. Jie prilygo Klarksonams – rankose laikė visas galios vadžias, prestižą ir vietos kapitalą.
Be to, nustebo pamatęs, kad pati Kelė tokia santūri, elegantiška ir stulbinamai graži. Nesitikėjo, kad Frederiko žmona bus tokia. Juk pats Frederikas neatrodė labai patrauklus dailiajai lyčiai.
Dekonas lankė kitą gimnaziją nei Aronas, Bo ir Frederikas. Dekonas mokėsi PS-752. Trys jo įbroliai studijavo Grinlando akademijoje. Bet jų keliai gana dažnai susikirsdavo per sporto varžybas ir bendrų pažįstamų rate, todėl Dekonas šiek tiek juos pažinojo.
Jis ir Bo buvo vieno amžiaus. Aronas – metais vyresnis, o Frederikas – dvejais metais jaunesnis. Arono plaukai buvo šviesūs, Bo – tamsūs kaip Dekono, o Frederikas buvo raudonplaukis,