Geriausia knyga pasaulyje. Peter StjernströmЧитать онлайн книгу.
tjernström.
The Best Book in the World.
Original title
Världens bästa bok
© Peter Stjernström 2011 by agreement with Grand Agency & Banke, Goumen & Smirnova Literary Agency
© Aistė Vareikytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015
© „Versus aureus“ leidykla, 2016
ISBN 9789955346111
Iš anglų kalbos vertė Aistė Vareikytė
Redaktorė Jurgita Marija Bagdonavičienė
Viršelio dailininkas Marius Andriukaitis
E. knygos (EPUB 3) gamyba – Albertas Rinkevičius
Išleido „Versus aureus“ leidykla
Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius
[email protected] | www.versus.lt
PIRMA DALIS,
kurioje autorius nusprendžia, kas sprendžia
Į sceną įžengia Vyras.
Titas Jensenas ruošiasi rašyti pirmąjį savo naujo romano sakinį. Jis rinko žodžius.
Į sceną įžengia Vyras.
Titas priešais save mato vyrą. Didįjį Autorių, kurio jaunos dienos jau praeityje. Jis gavo dar keletą progų pasišildyti rampos šviesoje. Kodėl staiga atsirado galimybė užsidirbti papildomų kronų iš viešų skaitymų, Didysis Autorius nė nenumanė. Jau labai seniai nebuvo parašęs rimtos knygos.
Deja, savo paties kūrinio skaityti negalės. Vienintelė galimybė pelnyti pripažinimą ir aplodismentus – paskutinę akimirką pakeliui į sceną pačiupti kažkieno ištiestą knygą. Jis stovi priešais mikrofoną ir vos spėja perskaityti pavadinimą, kai publika prapliumpa kvatoti.
Žiūrovai juokiasi – jis tai žino. Bet tikina save, kad iš meilės. Jis brangus jiems, o tai geriau, nei sėdėti vienam savo bute stilingame Stokholmo Sioderio rajone. Be to, gėrimai ir narkotikai čia už dyką. Anksčiau šis rajonas buvo kultūros centras. Dabar – tiesiog kultas.
Titas autorių ne tik mato: jis jaučia, ką šis galvoja, kaip jaučiasi, ką ruošiasi sakyti kiekvieną sekundę.
Kokį vardą galėtų suteikti žmogui scenoje? Ar jis ką nors laimės atskiesdamas fikciją trupučiu realybės? Titas, visada nuoširdus, atviras ir linkęs į asmeniškumus popieriuje, nusprendžia eiti toliau. Šiam vyrui jis ir paskolins savo vardą. Privalo. Parodys skaitytojams, kad turi drąsos pavadinti šį šiurkščios sielos vyrą savo vardu. „Titas Jensenas – tai aš, tai jis, tai mes,“ – galvoja Titas. – „Viskas, kas nutinka jam, nutinka ir man, mano galvoje. Aš esu vyras scenoje. Vyras su lemties kilpa aplink kaklą.“
Tito pirštai sklando virš klaviatūros. Jis susidūrė su vienu svarbiausių apsisprendimų. Knygos idėja tobula. Puikybės haliucinacijų studija. Metaromanas apie laisvę ir priklausomybę. Bet kaip pradėti nemarų šedevrą?
Į sceną įžengia Vyras.
Ar tikrai reikia rašyti daugiau? Kokia išorė geriausiai apibūdina jo vidų? Ar svarbu pasakyti, kad žmogus dėvi juodus marškinius, juodas odines kelnes ir juodą striukę? Gal tai, kad jo veide atsispindi atšiauriuose Stokholmo baruose praleisti metai? Kad jo galvos oda blizga nuo prakaito po trumpai kirptais plaukais? Kad jis dar pakankamai gražus, nepaisant visų įspėjamųjų varpų, negailestingai skalambijančių: „Tai nepatikimas priklausomybės išvargintas žmogus, tai nepatikimas priklausomybės išvargintas žmogus?!“
Ar jis privalo aprašyti visą išvaizdą iki mažiausios smulkmenos? O gal tai sunaikins skaitytojo patirtį? Argi skaitytojas neturi teisės susikurti vaizduotėje savo paties paveikslų?
„Noriu sukurti tiek įvaizdžių, kiek yra skaitytojų,“ – galvoja Titas. – „Tai bus ypatinga – kaip filmas, sukurtas tik vienam žiūrovui, kaip paveikslas, peržiūrėtas tik vieno asmens, ar simfonija vienam vieninteliam klausytojui.“
Į sceną įžengia Vyras.
Literatūros kritikas Adrianas Apsivėmėlis sudraskė jo paskutiniąją knygą į skutelius vien todėl, kad veikėjų aprašymai buvo pernelyg trumpi. Turint omenyje beveik poetinį darbo pobūdį, tai buvo absurdiška kritika. Jis parašė, kad „meninės pretenzijos nesiekia toliau pirmojo knygos puslapio.“ Ką, po velniais, tas bjaurybė išmano apie griežtus reikalavimus, kuriuos jis, Titas, sau kelia? Apie dangų siekiančias menininko ambicijas? Jis dirbo su šia knyga ištisus metus. Kiekviena diena pilnut pilnutėlė „menininko ambicijų“. Šunsnukis kritikas savo ruožtu padirbėjo vos porą valandėlių, kol parašė niekingą recenziją. Ir vis dėlto ši šmeižikiška rašliava sulaukė daugiau skaitytojų nei bet kuri kita Tito knyga. Tito knygas pirko. Bet laikraštį pirko kur kas geriau. Ar jis kada nors sugebės nusverti šias įtakos svarstykles?
„Nėra teisybės,“ – galvoja Titas. – „Aš juk taip pat noriu daug parduoti. Aš parduosiu daug. Nepaisydamas serijinio žudiko Adriano Apsivėmėlio šmeižikiško darbelio.“
Bet argi Adrianas Apsivėmėlis nėra publikos dalis? Ką jis norėtų skaityti?
Veiksmo vieta ir laikas: vasara Švedijoje. Pirma laiko pasenęs autorius, jau perkopęs penktąją dešimtį, užlipa ant scenos po didelės palapinės skliautu legendiniame roko festivalyje, kiekvienais metais vykstančiame idiliškoje kaimo vietovėje – Vermlande, Švedijos vakaruose. Gausėjantis autoriaus mokinių būrys baugščiai žvalgosi į nekantraujančią publiką. Didelėje palapinėje apie 700 žmonių, daugumai jų per dvidešimt. Ekscentriškas maždaug dvidešimt penkerių poetas mėlynais ir oranžiniais ruožais plaukuose perduoda oda aptrauktą knygą nuo galvos iki kojų juodai apsirengusiam autoriui. Gerokai įkaušęs jaunuolis scenos pakraštyje pradeda nesulaikomai kosėti. Galima aiškiai matyti kebabo pėdsakus ant jo baltų marškinėlių. Scenoje pasklinda aitrus česnako kvapas.
„Nieko nebus,“ – galvoja Titas, – „tai ne mano knyga, ne mano istorija. Negaliu taip toliau. Negaliu leisti toms suknistoms recenzijoms vadovauti mano gyvenimui. Aš menininkas – darau, ką noriu. Tai aš turiu duoti toną. Tai aš renkuosi detales, ne Adrianas Apsivėmėlis.“
Daugybė moterų sakė, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vieną akimirką žadėdavo amžiną meilę, o kitą užtrenkdavo duris prieš pat nosį. Tad kas gi galėtų jį kaltinti, kad vilki tik juodai?
Būtent taip.
Dabar Titas Jensenas paleistas nuo grandinės.
ANTRA DALIS
Kova dėl geriausios knygos pasaulyje
PIRMAS SKYRIUS
Trinkt
Į sceną įžengia Vyras
Daugybė moterų sakė, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vieną akimirką prižadėdavo amžiną meilę, o kitą užtrenkdavo duris prieš pat nosį. Tad kas gi galėtų jį kaltinti, kad vilki tik juodai?
Pašėlę bosiniai būgnai užkuria publikos emocijas. Prožektoriai blyksi į taktą.
Jis įžengia ne pačiu žavingiausiu būdu žmonijos istorijoje. Titas Jensenas, į scenos vidurį įvežtas bagažo vežimėliu, atsiduria tiesiai priešais mikrofono stovą. Būgnai netyla net išjungus mirksinčias šviesas. Ritmiškai trepsėdami ant žemėtų grindų publikos auliniai ir aptriušę sportbačiai kuria prislopintą gaudesį.
Keletą sekundžių karaliauja tamsa, tada kreidos baltumo šviesos spindulys nusileidžia ant Tito. Jis toks siauras, kad, rodos, galėtų prismeigti jį prie scenos. Aplodismentai ir švilpimas. Visi žino, kas atsitiks.
Jaunas ir gražus meilės poetas Edis X yra vakaro šeimininkas. Vis garsėjant palaikymo šūksniams jis įsklendžia į sceną apsirengęs kūdikiško žydrumo pižama. Edis kilęs iš Lotynų Amerikos, todėl jo kūno kalba gerokai skiriasi nuo šiaurės europiečių. Jam visiškai priimtina šyptelėti trijų colių atstumu nuo kieno nors veido ir nesijaudinti dėl savo paties ar pašnekovo burnos kvapo.
Edis X apglėbia Titą Jenseną savo tamsiu aksominiu