Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus LintonЧитать онлайн книгу.
lyg degtukai iš guminių batų, „Tommy Hilfiger“ etiketės imitacija ant aptrintų šortų plevėsuoja vėjuje iš po didžiulių futbolo marškinėlių.
– Atėjo mano eilė, – sako jis, – daugybė žmonių kaime jau sulaukė savo progos, o aš dar ne.
Pozonas – vienas iš šimtų žvejų kaimų, kurių gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai el Pacifico, Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė, tapo magistrale, kuria JAV pasiekia 90 procentų kokaino. Karibuose gerokai suintensyvėjo apsauga, o Meksikos karteliai paveldėjo JAV rinkos kontrolę, kažkada priklausiusią Medeljino ir Kalio karteliams, todėl tūkstantmečių sandūroje neturtingos provincijos, įsikūrusios Kolumbijos vakarinėje pakrantėje, tapo kokaino gamybos centru. Šiandien Narinjo, Kaukos, Kaukos Slėnio ir Čoko regionus galima apibūdinti dviem žodžiais: kokainas ir žuvis.
Visoje 1300 kilometrų ilgio pakrantėje – vos du keliai, jungiantys Buenaventūros ir Tumako uostus, išskyrus juos, visa teritorija apaugusi tankiais atogrąžų miškais, kuriuose įsikūrę vergų palikuonys ir izoliuotos Amerikos indėnų gentys. Daugybė upių, sudarančių sudėtingą kokaino prekybos tinklą, teka iš kalnų grandinių vakaruose per džiungles ir galiausiai įsilieja į jūrą. Atokiausiame krašte, prie pat kalnų, įsikūrusios kokos pastos laboratorijos ir plyti kokos plantacijos. Dar toliau, paprastai vos už kelių kilometrų nuo pakrantės, – perdirbimo laboratorijos, vadinamosios las cocinos, arba „virtuvės“. Tūkstančiuose upių žiočių paslėpti gausiai pakrauti laiveliai – pakrantės apsaugos arba JAV kovos su narkotikais būrio dažnai vadinami „greitaisiais laivais“ – jie paruošti plaukti į Panamą, Salvadorą, Kosta Riką arba Meksiką.
Kasmet apytiksliai 200 tonų kokaino gabenama Pozono vandenimis. Pakrantės apsauga įsigijo daugiau sraigtasparnių, geresnę radarų sistemą ir greitesnių laivų, todėl pagaunama vis daugiau perkrautų laivų, dideliu greičiu mėginančių įveikti pavojingą kelionę į šiaurę. Kai tik policija pradeda vytis kontrabandininkus, jie išmeta krovinį už borto. Sučiupti kontrabandininkai ima įtikinėti policiją, kad jie „tik žvejojo“, tačiau kadangi tokiuose laiveliuose būna įmontuoti 250 arklio galių varikliai, šie pasiaiškinimai skamba nelabai įtikinamai. Jauni vyrai atsiduria kalėjime, tačiau Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė – vienas vargingiausių regionų Lotynų Amerikoje, todėl niekuomet nepritrūksta naujų darbuotojų, pasiryžusių pakeisti įkliuvusius. Jie neturi ko prarasti, o mafija gali pasiūlyti darbo visiems.
– Atplaukia dvidešimties arba šešiasdešimties kilogramų statinės, – pasakoja Leo, – kartais jos sulūžta, tada paketai po vieną kilogramą tiesiog plūduriuoja vandenyje.
Kitose šalies teritorijose stebuklingasis laimikis – tai partizanų rengiami turtingų žmonių pagrobimai, tačiau čia jis reiškia patrauklų laimikį, randamą vandenyje. Lucho – jaunam vyrui iš šio regiono – net keletą kartų pavyko rasti gėrybių, tad dabar jis turi didelę plastikinę valtį su dviem Yamahos varikliais. Nieko kito ir nebedaro, tik plaukioja aplinkui ir ieško kokaino. Žvejyba – jau praeitis.
Sužėruoja drėgnos Leo rankos, jis ilgesingai įsistebeilija į jūrą. Paskutinius dvidešimt metų jis išplaukdavo savo kanoja penktą valandą ryto, šešias dienas per savaitę, vis tikėdamasis pagauti vieną, dvi ar tris buriažuves, galingas Ramiojo vandenyno kardžuves, ir parduoti jas po 20 000 pesų, arba 11 dolerių, už kiekvieną. Tačiau pastaruoju metu jis kas rytą kryžiuoja pirštus, tikėdamasis, kad netrukus galės mesti šią profesiją ir stumti laiką gerdamas alų ir žiūrėdamas televizorių. Šiai veiklai norėtų atsiduoti, kai tik jį aplankys sėkmė, kaip ir daugybę kaimelio gyventojų, kurių maldos buvo išklausytos.
Kai lietus atslūgsta, vyrai pasiekia vietą, kurioje susirenka gausybė buriažuvių. Šis nedidelis apskritimas žalioje jūroje, kur ištikimos žuvys kasryt atplaukia vien tam, kad būtų sugautos, – pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis. Tai tęsiasi metų metus. Tokia gerovė yra palaiminimas, tačiau bėda ta, kad ramus, monotoniškas gyvenimas nusibosta. Niekas niekada nesikeičia. Vakar ir rytoj, visada yra taip pat kaip šiandien, tačiau Pozono žmonės svajoja gyventi taip, kaip per televiziją mato gyvenant kitus: važinėtis automobiliais, eiti į kiną, apsipirkinėti, studijuoti.
Pelikanų būrio šešėlis prasklendžia virš vandens lyg banguojanti grandinė – visai prie pat paviršiaus. Leo ir vėl ieško atsiritančiose bangose. Iki šiol jis visuomet grįždavo tuščiomis, neskaitant žuvies.
– Vis taip pat, bet nenusimenu. Gal rytoj man pasiseks.
POZONAS – TIK VIENA iš daugybės Kolumbijos gyvenviečių, kuriose matyti visas šiuolaikinės kokaino prekybos absurdas. Kaimelio likimą lemia vieta didžiausiame pasaulyje kontrabandos maršrute ir, patinka tai vietiniams gyventojams ar ne, jie priklausomi nuo prekybos narkotikais – dėl vertingų krovinių, kuriuos išplauna į krantą ir su kuriais turi būti kažkaip susidorojama.
Pirmą kartą krovinį bangos išmetė į krantą daugiau nei prieš du dešimtmečius, kai kaimo gyventojai dar nebuvo išsiugdę modernaus prekybos suvokimo. Pozonas, įsikūręs Čoko provincijoje, vargingiausiame Kolumbijos regione, yra geografiškai, kultūriškai ir socialiai atkirstas nuo likusios šalies teritorijos. Daugiau nei 70 procentų los chocoanos yra neraštingi – tai triskart daugiau nei vidutinis šalies rodiklis – nuo 1819 m., kai buvo įsteigta Kolumbijos Respublika, centrinė valdžia ignoravo regioną. Aukso ieškotojai, perlų medžiotojai ir medkirčiai kartais atvykdavo (su valstybės palaiminimu), lydimi privačių mažųjų armijų. Palikę savo baltus interjerus ir tikėdami esantys šventojo kryžiaus kariai, įvykdydavo mirties nuosprendžius keletui laukinių, drįsusių stoti jiems skersai kelio. Taip yra ir šiandien, nors dabar kraujo praliejimo priežastis yra kokainas, o partizanai tapo dar viena suinteresuota šalimi. Nemažai patyrę, todėl skeptiškai valstybės atžvilgiu nusiteikę chocoanos nėra linkę susitapatinti su kolumbiečiais. Ir vis dėlto, ar jie būtų vergų palikuonys, ar tenykščiai gyventojai, bendradarbiavimas ir kolektyvizmas – gerai tai ar blogai – jiems visuomet buvo vienintelė išgyvenimo priemonė.
Kai Pozono gyventojai po truputį pradėjo suprasti, kokios gėrybės plūsta iš jūros, jie pusvelčiui pardavė jas Leopoldui, vieninteliam kaime parodžiusiam susidomėjimą. Tai atrodė padori kaina žvejams, kurie nebuvo pratę prie didelių pinigų; atsiradus šlamančiųjų, kaime įsisiausdavo savaitę trunkančios šventės. Niekas neplaukdavo žvejoti, kol maisto trūkumas priversdavo miestelio moteris ir vaikus sukilti. Kai pinigai išsekdavo, visi grįždavo prie kasdienių darbų.
Šiandien kaimas tėra purvinų pašiūrių saujelė. Vietovė apsupta tropinių miškų, kuriuose knibžda neįtikėtina gausybė gyvūnų ir augalų rūšių; netoliese – didžiulė lagūna, kiekvieną rugsėjį ji virsta besiporuojančių banginių namais; ilgi juodo smėlio paplūdimiai su kur ne kur kyšančiais klinčių stulpais. Čia beveik nuolatos lyja. Tik viena vieta Havajuose, vulkano viršūnėje, sulaukia didesnio kritulių kiekio per metus nei Čoko, ir kai po audros pagaliau pavyksta prasibrauti saulei, atogrąžų miškas ir didžiausias vandenynas pasaulyje apšviečiami dramatiškos gražios šviesos.
Vis daugiau žvejų namo grįžta nešini plastike įpakuotu baltuoju laimikiu, o ne žuvimi, bendruomenės jausmas nuslopo, o naujosios jėgos ėmė stumti kaimą kita kryptimi. Daugėja policijos, auga kaimo gyventojų suvokimas apie tikrąją kokaino vertę, tad verslo sandoriai darosi diskretiškesni, o žvejai kaip įmanydami stengiasi sumažinti dalyvaujančių turto dalybose skaičių. Tačiau čia visi žino vieni kitų reikalus.
Leopoldas vis dar yra žmogus, apie kurį miestelyje kalbama daugiausia, pasak kaimo paskalų, jis ir toliau superka rastus krovinius, tačiau mokėti už juos turi vis daugiau. Organizuojant nelegalaus krovinio perkėlimą į kitą laivą, keliaujantį į šiaurę, reikalingi ryšiai su policija ir mafija, pinigai bei asmeninės pažintys, tai turi tik Leopoldas.
Kitas žmogus, susišlavęs nemažą sumą ir užsitraukęs Leo pavydą, yra Lucho – jis stengiasi išsiskirti