Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus LintonЧитать онлайн книгу.
nuo jo protas tapdavo aiškus, todėl šis narkotikas patraukė visai kitą žmonių sluoksnį. Viename žurnalo Time straipsnyje kokainas buvo pavadintas „narkotiku, kurį renkasi daugybė solidžių žmonių, siekiančių aukštesnio socialinio statuso“. Priešingai nei marihuana ar LSD, kokainas nebuvo siejamas su jokiu maištingu politiniu judėjimu ar kruvinais švirkštais, o tai, kad jis buvo per brangus paprastam žmogui, formavo nuomonę, jog tai aukštos klasės narkotikas. Kokainas idealiai tiko žmonėms, negalintiems pakęsti narkomanų. Kaip pastebėjo Tomas Feilingas ir kiti istorikai, 1975 m. priklausomybė nuo kokaino dar nebuvo plačiai pripažįstama.
Tačiau jau aštuntajame dešimtmetyje kokainas ėmė plisti lyg maras, jis pakeitė populiariąją kultūrą, milijonai žmonių tapo priklausomi, o svarbiausia – kokainas sunaikino demokratiją daugybėje neturtingų šalių. Tuo laiku išryškėjo trys bruožai, iki šiol būdingi augančiam ir vis kruvinesniam kokaino karui pasaulyje: paklausa neslūgsta; Jungtinių Valstijų karas su narkotikais plečiasi, kaip ir karas su terorizmu; tiek kokaino produkcija, tiek ir kova su šiuo narkotiku koncentruojasi vienoje vietoje: Kolumbijoje.
VIENAS GRAŽIAUSIŲ NATŪRALIŲ ANDŲ stebuklų – snieguota viršukalnė Karibų jūroje. Vos 45 kilometrus nuo kokosų palmių saulėtuose Karibų paplūdimiuose nutolusiai Šventosios Mortos kalnų grandinei priklauso aukščiausias pasaulyje pakrantės kalnas, o masyvo viršūnės siekia net 5800 metrų aukštį. Jei galėtume nukeliauti į praeitį ir užkopti į kalnus apsirūpinę tolimojo matymo žiūronais, atsidurtume tragiškos tris dešimtmečius trunkančios kokaino dramos geografiniame centre su nuostabiais vaizdais.
Žiūrint tiesiai į šiaurę, visai netoliese matyti Majamis, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ten prasidėjo karas tarp Kubos ir Kolumbijos gangsterių dėl pagrindinės prieigos prie tuo laiku klestėjusios JAV kokaino rinkos, jis įamžintas Briano De Palmos filme „Scarface“ („Žmogus su randu“).
Vakaruose, dar arčiau, – Panamos miestas, 1989 m. subombarduotas JAV prezidento George’o Busho vyresniojo nurodymu tada, kai šalies lyderis, CŽV agentas ir kokaino prekiautojas Manuelis Noriega nebegalėjo patenkinti JAV interesų Panamoje.
Šiek tiek šiauriau nuo Panamos kanalo, šalia Kolumbijai priklausančios narkotikų kontrabandai naudojamos San Andreso salos, yra Nikaragva – 1986 m. Irano–Kontros skandalo centras. Jungtinės Valstijos sumokėjo 48 milijonus dolerių Kontrai – teroristinei organizacijai, kurios karą prieš kairiosios krypties sandinistus finansavo kokaino kontrabanda ir JAV.
Dar šiauriau – Meksika, šiuo metu balansuojanti ties žlugimo riba, 2007–2010 m. čia užfiksuota daugiau nei 22 000 su narkotikais susijusių nusikaltimų. Situaciją paaiškina tai, kad išardžius Medeljino ir Kalio kartelius mafija ėmė kontroliuoti narkotikų kelią tarp Kolumbijos ir Jungtinių Valstijų.
Rytuose, Šventosios Mortos kalnų papėdėje, prasideda 354 kilometrų ilgio džiunglių siena su Venesuela – socialistine valstybe, vos per keletą metų tapusia vienu svarbiausių kokaino kontrabandos kelių pasaulyje. Pasak Jungtinių Tautų, šiuo metu 40 procentų kokaino, kontrabanda gabenamo iš šiaurinių Andų į Europą, keliauja per Venesuelą.
Į pietus nuo snieguotų viršūnių matyti pati širdis – Kolumbija, viso pasaulio kokaino prekybos centras, iš kurio kiekvieną dieną į įvairius planetos kampelius išsiunčiama milijonai paketų miltelių. Tai chaotiška šalis, kurioje po Pablo Escobaro nužudymo 1993 m. nubudo patys baisiausi monstrai – sukarintos dešiniosios politinės krypties teroristinės grupuotės. Padedamos narkotikų pinigų, XXI a. pirmajame dešimtmetyje jos sugebėjo išsikovoti trečdalį vietų šalies Kongrese.
Įdomiausia, kad Šventosios Mortos kalnai yra vieta, kur visa ši istorija prasidėjo. Pastaruosius dešimtmečius Kolumbija gamino pagrindinę pasaulyje suvartojamo kokaino dalį, klausimas – kaip tai nutiko? Kokainas gali būti auginamas ir perdirbamas apytiksliai trisdešimtyje pasaulio šalių, tačiau laikui bėgant auginimo ir gamybos procesai susikoncentravo šioje šalyje. Kolumbija yra vienintelė valstybė, kurioje dideliais kiekiais gaminami visi trys labiausiai geidžiami pramoginiai narkotikai – kokainas, heroinas ir marihuana, jokiai kitai šaliai nelegali narkotikų gamyba nesukėlė tokių dramatiškų pasekmių. Buvimas svarbiausia kokaino tiekėja iš esmės pakeitė Kolumbiją daugeliu atžvilgių – nuo teisinių institucijų pertvarkymo iki esminių pokyčių gyventojų vertybių sistemoje, finansinių sąlygų šalyje diktavimo ir to, kad ginkluotas konfliktas tapo nuolatine visuomenės būsena. Narkotikams tenka vis svarbesnis vaidmuo ir Kolumbijos politikoje.
Šventosios Mortos kalnams būdinga klimato įvairovė – ledynai ir saulėti paplūdimiai, o žemiau esančiuose regionuose plyti tankūs atogrąžų miškai ir sausringos dykumos, kuriose gyvena pirmykštės vietinės gentys. Ši vietovė visada buvo atskiras organizmas – kultūriškai ir geologiškai ji lyg sausumos sala, kurią, kaip ir daugelį kitų Kolumbijos vietų, metų metus buvo vienodai sunku pasiekti tiek valdžiai, tiek įsibrovėliams.
Daugumoje Pietų Amerikos kampelių, kitaip nei dabartinėje Peru, Bolivijoje ar Meksikoje, nebuvo viešpataujančių inkų ar actekų imperijų, kurių lyderiai ar jėgos struktūros galėtų būti nugalėtos ir pavergtos ispanų. Kolumbijoje buvo šimtai mažų nepriklausomų genčių, kiekvienai jų būdinga sava kultūra, kalba, ekonomika ir istorija. Ispanai rado sprendimą problemos, kylančios iš jų nesugebėjimo valdyti šias gentis – jie ėmė gabenti vergus iš Afrikos. Tačiau dėl nepalankių geografinių Kolumbijos sąlygų – net trys kalnynai, ilgos abiejų vandenynų pakrantės, nė neminint to, kad pusėje šalies teritorijos veši džiunglės – daug vergų sugebėjo pabėgti, pasislėpti ir ilgainiui įsteigti mažas ir nepriklausomas bendruomenes toli nuo centrinių valdžios organų.
Narkotikų industrijai tokia socialinė ir kultūrinė regiono atskirtis, besitęsianti ir šiais laikais, neabejotinai buvo naudinga. Iki šių dienų decentralizacija ir diversifikacija – unikaliausi šalies bruožai, kurie, deja, yra neatskiriama idealių sąlygų kriminalinėms veikloms plisti dalis. Nelegali narkotikų gamyba ir prekyba Kolumbijoje prasidėjo septintojo dešimtmečio viduryje, Šventosios Mortos kalnai buvo pirmasis šios veiklos centras. Tačiau viskas prasidėjo ne nuo kokaino, o nuo marihuanos, kuri buvo mėgstamiausias kolumbiečių ir paties Pablo Escobaro narkotikas. Tada, kaip ir dabar, greito narkotikų gamybos struktūrų vystymosi varomoji jėga buvo nesibaigianti narkotikų paklausa Jungtinėse Valstijose.
Septintajame dešimtmetyje kanapių paklausos protrūkis JAV lėmė, kad Meksikoje ir Jamaikoje labai padaugėjo didelių marihuanos plantacijų. Dešimtmečio pabaigoje Baltieji rūmai įgyvendino didžiulę kampaniją prieš narkotikus: Meksikoje nuodingaisiais pesticidais buvo nupurkšta daugybė marihuanos laukų, tai sukėlė staigų naujų auginimo teritorijų poreikį – Kolumbijos ūkininkai mielai ėmėsi atsiradusios nišos. Izoliuoti, tinkamo klimato ir geografiškai pernelyg nenutolę nuo JAV rinkos Šventosios Mortos kalnai pasirodė pakankamai patraukli vieta amerikiečiams kanapių augintojams perkelti savo veiklą. Herbicidų purškimui Meksikoje artėjant prie pabaigos, 75 procentai visos Jungtinėse Valstijose surūkomos žolės buvo užauginama Kolumbijoje, Karibų jūros pakrantėje.
Iš pradžių Amerikos kanapių pionieriai keliavo į kalnus ir aprūpindavo nepasiturinčius ūkininkus sėklomis ir kitais ištekliais, reikalingais kanapėms auginti. Jau po keleto metų kolumbiečiai, įsikūrę kalnuose, buvo pajėgūs perimti plantacijų valdymą ir išstumti amerikiečius iš gamybos ir eksporto. Tačiau los gringos, amerikiečiai, kontroliavo pagrindinę rinką – JAV. Kalnų papėdėje įsikūrusio Santa Martos miesto laikraščiuose 1972 m. vis pasirodydavo straipsnių apie keistus vyrus, kurie atvirai gyrėsi uždirbantys didelius pinigus nelegaliai prekiaudami marihuana. Žinios apie pelningą žaliąjį derlių greitai sklido ir jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje marihuanos laukai ėmė dygti visoje šalyje. Visiems regionams, kur vyko šis procesas, buvo būdingi du bruožai, ateityje tapsiantys itin svarbūs kitam Kolumbijos narkotikų bumui: šie regionai buvo neseniai apgyvendinti ir nepasiekiami vyriausybės institucijoms.
Tų laikų eksporto organizacijų, Medeljino