Devino Makeido meilė. Nora RobertsЧитать онлайн книгу.

      – Ne, aš jaučiu… – Kesė norėjo pasakyti „ryšį“, bet susigriebė, kad tai gali kvailai skambėti. – Man jos gaila. Ta moteris buvo įvaryta į kampą, jautėsi labai nelaiminga, nes ištekėjo už vyro, kuris ją niekino, nors mylėjo kitą…

      – Mylėjo kitą? – pertraukė ją Devinas. – Niekada apie tai negirdėjau.

      Suglumusi Kesė padėjo puodelį ant lėkštutės tyliai skimbtelėdama.

      – Ir aš negirdėjau. Tiesiog… – Kesė tai žinojo. – Tiesiog pridėjau nuo savęs. Taip romantiškiau. Ema ją vadina „ledi“. Mergaitė mėgsta užsukti į jaunavedžių apartamentus.

      – O Konoras?

      – Jam tai tikra avantiūra. Viskas, kas čia dedasi. Vaikams čia patinka. Kartą, kai pas mus nakvojo Brajanas, užklupau juos visus tris sliūkinant laiptais į svečių aukštą. Buvo išsirengę ieškoti vaiduoklių.

      – Vaikystėje ir aš su broliais kartą čia nakvojau.

      – Tikrai? Žinoma, kam dar klausti, – jam dar nespėjus atsakyti patvirtino Kesė. – Tuščias, apleistas vaiduoklių namas. Makeidams kaip tik to ir reikia. Ar ėjote ieškoti vaiduoklių?

      – Man nereikėjo ieškoti. Aš ją mačiau. Regėjau Abigalę.

      Kesės šypsena išnyko.

      – Matei?

      – Broliams nieko nesakiau. Jie būtų niršę ant manęs visą likusį gyvenimą. Bet aš ją mačiau, sėdėjo svetainėje prie židinio. Tas židinys tikrai degė, užuodžiau dūmus, jaučiau ugnies skleidžiamą šilumą, aplinkui tvyrojo ant stalo vazoje pamerktų rožių aromatas. Ji buvo labai graži, – tyliai pasakojo Devinas. – Šviesūs plaukai ir porcelianinė oda, akys padūmavusios. Vilkėjo žydrą suknelę. Girdėjau šilko šnarėjimą jai sujudėjus. Ji kažką siuvinėjo mažomis dailiomis rankomis. Pažvelgė tiesiai į mane ir nusišypsojo. Nusišypsojo, o akys pilnos ašarų. Tada prabilo.

      – Prabilo, – pakartojo Kesė, jos nugara aukštyn ir žemyn perbėgo šiurpas, lyg kas nors būtų perbraukęs lediniais pirštais. – Ką pasakė?

      – „Jeigu tik.“ – Devinas mintimis sugrįžo į praeitį ir nusipurtė. – Taip ir pasakė. „Jeigu tik.“ O tada dingo ir aš pamaniau, kad susap navau. Bet žinojau, kad ne. Paskui visą laiką tikėjausi dar kada nors ją pamatyti.

      – Nepamatei?

      – Ne, tačiau girdėjau ją raudant. Ta rauda draskė man širdį.

      – Įsivaizduoju.

      – Aš, hm, būčiau dėkingas, jeigu apie tai neprasitartum Reifui. Jis mane užjuoktų.

      – Neprasitarsiu. – Ji šypsodamasi žiūrėjo, kaip jis atsikanda sausainio. – Tai tu dėl to atvažiavai, tikėjaisi vėl ją pamatyti?

      – Norėjau pamatyti tave. – Vos ištaręs tuos žodžius Devinas suprato padaręs klaidą. Kesės veido išraiška tapo nepatikli, apsipalaidavimo kaip nebūta. – Ir tavo vaikus, – paskubomis pridūrė. – Ir dėl tavo sausainių.

      Ji lengviau atsikvėpė.

      – Įdėsiu šiek tiek į maišelį, galėsi neštis.

      Bet vos tik ji pakilo vykdyti pažado, Devinas paėmė ją už rankos. Kesė sustingo, ir ne tiek iš baimės, kiek dėl netikėto sąlyčio. Be žado žiūrėjo žemyn į jo saują, kurioje buvo paskendęs jos delnas.

      – Kese… – Devinas iš visų jėgų stengėsi įveikti troškimą apkabinti ją ir priglausti prie krūtinės, glostyti palaidas garbanas ir paragauti – galų gale paragauti jos mažos rimtos burnos skonio.

      Ūmai Kesei užgniaužė kvapą, bet kažkodėl bijojo galvoti apie priežastį. Vis dėlto prisivertė pakelti akis tarusi sau, jog nėra tokia didelė bailė, kad nedrįstų pažvelgti jam į veidą. O kad ji žinotų, ką nori pamatyti ir ko gali tikėtis. Viena buvo aišku – jo akyse ji ieškojo ne kantrybės ar užuojautos, o visai ko kito.

      – Devinai… – balsas nutrūko, Kesė staigiai atsitraukė išgirdusi linksmą krizenimą ir kojų trepsėjimą. – Vaikai grįžo, – sulaikiusi kvapą sušnibždėjo ji ir nuskubėjo prie durų. – Aš čia, apačioje! – pašaukė žinodama, kad jeigu nepasakys, vaikai elgsis taip, kaip jiems liepta – eis tiesiai į savo kambarius.

      – Mamyte, aš gavau auksinę žvaigždutę už namų darbą. – Pro duris įplaukė Ema, geltonplaukė fėja, vilkinti raudoną kostiumėlį. Padėjusi priešpiečių dėžutę ant spintelės ji droviai nusišypsojo Devinui. – Labas.