Edeno vaikai. Amanda StivensЧитать онлайн книгу.
beveik pusė amžiaus. Jie ilsisi palaidoti šeimos sklypelyje Holijoko kapinaitėse – Persikų gatvėje už keturių kvartalų. Ant rausvo marmuro antkapio iškaltas ir Fajetos vardas bei gimimo data.
Fajeta įpratusi kasdien aplankyti tėvų kapą. Įpročio nekeičia bet kokiu oru. Vasarą priskina gėlių iš savo sodo ir pamerkia arba ant tėvų kapo, arba į rausvo marmuro vazą prie nuosavo antkapio. Fajetos manymu, po jos mirties niekam tai neateis į galvą.
Išskyrus popietinius pasivaikščiojimus ir sekmadieninius apsilankymus bažnyčioje, Fajeta retai išeina iš namų. Ji nebuvo ištekėjusi, miestelėnų žiniomis, niekada neturėjo gerbėjo ir, atrodo, niekada nesirgo. Netrukus turėjusi švęsti septyniasdešimties metų jubiliejų, Fajeta kartais atrodydavo sumišusi, tačiau nuo mėlynų jos akių žvilgsnio – aštraus kaip žaibas karštą vasaros naktį – niekas nepasislėpdavo.
– Jei Saros Betės pagrobimo dieną kas nors ir būtų pastebėjęs ką nors įtartina, tai – Fajeta Gibons, – Ebė patikino Semą. Jie laukė verandoje, kol Fajeta atnešė padėklą su limonadu ir krištolinėmis stiklinėmis. Semas pakilo iš pintos supamosios kėdės, į kurią buvo pasodintas, ir paėmė padėklą. Fajeta nusišypsojo ir sumirksėjo.
– Ačiū. Ponas Burkas, jei neklystu? Tikras džentelmenas, – tarė Ebei. – Labai retas bruožas šiais laikais. Ji pritariamai nužvelgė tamsų agento Burko kostiumą. Fajetai nė motais, kad per tokį karštį Semas tirpte tirpo. Svarbu, kad atrodo pasitempęs, o Fajeta atstovauja erai, kurioje labiausia buvo vertinama išvaizda. Ebė pagalvojo, kad, jei pavyktų rasti, moteris mielai segėtų sijoną su lanku. Krakmolyta gėlėta palaidinė dvelkė gaivumu, lyg užsivilkta prieš pat svečių apsilankymą. Ebė – atvirkščiai – jautėsi kaip grįžusi iš mūšio lauko. Manė, kad visą dieną teks klajoti po mišką ir dykvietes, todėl užsitempė gerokai padėvėtus džinsus ir marškinėlius. Ji jautė, kaip niekinantis Fajetos, aukštuomenės damos, žvilgsnis slysta ja lyg peilis per sviestą.
Fajeta jai pasiūlė stiklinę limonado. Ebė dėkingai paėmė tramdydama norą priglausti ledinę stiklinę prie kaktos.
– Abigaile, kaip laikosi mama? Jau senokai mačiau bažnyčioje. Ar vargšelė tebeserga?
– Mama mirė prieš trejus metus, panele Gibons. Nejau pamiršote? Per laidotuves grojote vargonais.
Mėlynos akys trumpam apsiblausė, paskui vėl nuskaidrėjo.
– Na, žinoma. Grojau „Nuostabiąją malonę“ – mėgstamiausią tėvelio giesmę. Vilkėjau tamsiai mėlyna suknele, o Triksė Beiker tąryt man nudažė plaukus. Spalva man nepatiko. Ji atrodė per ryški, bet Triksė mane įtikino, kad atjaunėjau dvidešimčia metų, – Fajeta ranka palietė neįtikėtinai šviesius savo plaukus, susuktus į tvarkingą kuodą. Ji nuolatos taip šukavosi. – Aišku, ji melavo, bet ir senutėms patinka komplimentai, – ji viltingai pažvelgė į agentą Burką ir jam pasiūlė pintą supamąją kėdę greta savęs. Ebei teko nuolankiai įsitaisyti ant verandos laiptelių. Gal dėl amžiaus, bet greičiausiai dėl to, kad, net ir netekėjusi, Fajeta perkando pietiečių gražuolių gudrybes, kaip įsitaisyti arčiausia patrauklaus džentelmeno. Tačiau ji veltui varginosi. Subtilus koketavimas agento Burko neveikė, nes jis nebuvo pietietis ir ne visada – kaip numanė Ebė – elgėsi kaip džentelmenas. Jis neketino laikytis popietės svečio įvaizdžio. Pasilenkęs į priekį ir nutaisęs rūstoką veido išraišką be mandagių įžangų tarė:
– Panele Gibons, norėtume užduoti keletą klausimų apie mergaitę, vakar po pietų dingusią iš Fergiusono vaistinės.
Įskaudinta tokio stačiokiškumo Fajeta atsilošė supamojoje kėdėje ir ėmė energingai vėduotis laidotuvių rūmuose įsigyta vėduokle.
– Kas čia vyksta, Abigaile? Policija manęs jau klausinėjo. Pasakiau, kad nieko nemačiau. Kai tą vargšelę pagrobė, net nebuvau namie. Ar nemanai, kad pamačiusi ką nors įtartina būčiau sukėlusi pragarišką triukšmą?
– Tokia tvarka, – nuramino Ebė. – Apklausiame visus gatvelės gyventojus. Pasitaiko, kad žmonės vėliau ką nors prisimena. Tiesiog jūs pirmoji, pas kurią užsukome.
Fajeta į ją pažvelgė primerktomis akimis.
– Ar kalbėjotės su Gerte Elers? Ji nuolat kiša nosį į svetimus reikalus.
– Deja, ponia Elers išvykusi į Biloksį pas dukrą ir anūkus. Grįš tik kitą savaitę.
Pamiršusi, kad ji dama, Fajeta prunkštelėjo.
– Neįsivaizduoju, kas tą moterį pakęstų visą savaitę. Jos duktė – tikra šventoji…
– Ponia Gibons, mūsų klausimai labai svarbūs, – nekantriai pertraukė agentas Burkas.
Lingavimas liovėsi. Vėduoklė sustingo. Fajeta pervėrė Ebę ugningu žvilgniu, lyg sakydama: „Kaip drįsai į mano namus atsivesti tokį stačioką?“
– Dingo dvi mergaitės, – paaiškino Ebė. – Dedame visas pastangas, kad jas rastume, tačiau kol kas jokių rezultatų. Tikiuosi, nesupyksite, jei apsieisime be įžangų.
Po trumputės pauzės kėdė vėl ėmė suptis, vėduoklė subangavo.
– Baisi tragedija, – pripažino Fajeta. – Deja, niekuo negaliu jums padėti.
– Norime įsivaizduoti kasdienį gatvelės gyvenimą tuo laiku, kai dingo Sara Betė. Jei žmonės pagalvos, kur tuo metu buvo ir ką veikė, gal prisimins ką nors naudinga mums.
– Jau sakiau šerifui Muniui, kad nebuvau namie. Lygiai trečią, kaip ir kasdien, išėjau į kapines.
Semas Burkas jau buvo prasižiojęs kažką sakyti, bet Ebė pamojusi ranka jį aplenkė.
– Ėjote į rytus Pirmąja, paskui Persikų gatve pasukote į pietus? Ar Klevų gatve iki Mimozų, o paskui iki Persikų?
Fajeta susiraukė.
– Koks skirtumas?
– Sarą Betę iš mokyklos pasiėmė jos tėvo sekretorė Luana Plimpton. Pasak panelės Plimpton, nuo žaidimų aikštelės jiedvi važiavo į vakarus Pirmąja gatve sidabriniu linkolnu. Manome, kad Saros Betės pagrobėjas galėjo sekti nuo mokyklos joms iš paskos. Jei ėjote į rytus Pirmąja gatve iki Persikų, galėjote jas sutikti. Gal matėte automobilį?
– Nekreipiu dėmesio į automobilius, – su abejone ištarė Fajeta. – Kadaise svajojau apie tėvelio študbeikerį. Gražus automobilis, važiuojantis nepaprastai lengvai. Aišku, tėvelis neleido man vairuoti, nes mamytė manė, kad jaunoms panelėms tai nedera, – nutilusi ji supratingai nužvelgė Ebę. – Tikriausiai manai, kad aš beviltiškai senamadiška, Abigaile. Krosų dukterims viskas leidžiama. Vairavimas – tik nekalta smulkmena.
Ebės veidą užliejo raudonis. Ji žvilgtelėjo į Semą Burką, šis į ją žiūrėjo… „Kaip? Smalsiai? Su panieka? O gal nekantraudamas?“ – pagalvojo ji. Tušti plepalai jam nenaudingi. Jeigu jai nepavyks pakreipti pokalbio reikiama linkme, agentas Burkas gali imti šiurkščiai tardyti vargšę moteriškę.
– Kaip sakiau, Luana Plimpton vairavo sidabrinį linkolną – didelį automobilį, – paaiškino Ebė. – Gal prisimenate vakar po pietų Pirmojoje gatvėje mačiusi tokį automobilį?
Fajeta papurtė galvą.
– Ne, bet aš nėjau Pirmąja. Kaip sakei, ėjau Klevų gatve iki Mimozų – truputį toliau, bet daugiau pavėsio. Nebepakeliu kaitros taip, kaip pirmiau. Žmonės kalba, kad po širdies smūgio saulė pavojinga.
– O kaip grįžote? Tuo pačiu keliu?
– Taip, nors tuo metu jau ir Pirmojoje yra pavėsio. Man patinka grožėtis Inesos Ventvort sodu. Ji augina rožes. Nors, kai taip karšta, niekas nežydi…
– Kada