Gundantis prisilietimas. Trish WylieЧитать онлайн книгу.
– Laikydamas puodelį tarp rankų Džeikas palinko į priekį. – Stengiamės, kad jis nuolatos laikytųsi režimo, tai padeda.
Roanos balsas sušvelnėjo.
– Jis apsidžiaugs, tave pamatęs.
Adamas trumpai į ją pažvelgė ir vėl nusisuko į Džeiką.
– Aiškaus proto?
– Nuo pat pradžių neteko trumpalaikės atminties… Kartais būna sutrikęs, piktas, linkęs į nuotaikų kaitą…
Nors Adamas nusisuko nuo jų ir žvelgė pro langą į tolį, buvo aiškiai matyti, kaip persikreipė jo lūpos.
– Tuomet nedaug kas ir pasikeitė…
Džeikas nesišypsojo.
– Taip, tai vis dar tas pats tėtis. Tačiau tik laiko klausimas, kada sutriks kalba, dings ilgalaikė atmintis ir, juslėms nykstant, jis užsisklęs. Paprastai po tokios diagnozės pacientai išgyvena vidutiniškai septynerius metus. O jam diagnozę nustatė prieš dvejus. Tad, jei nori su juo susitaikyti, geriausia tai padaryti dabar.
Roana susiraukė, nes Adamas nesiteikė nieko atsakyti. Juk jis, be abejonės, nebūtų sugrįžęs namo, jei negalvotų susitaikyti su tėvu, kol dar nevėlu? Mergina nežinojo, kodėl Adamas išvyko, tačiau juk jis visuomet būdavo labai paslaptingas. Tada jai buvo vos penkiolika, Džeikas – metais vyresnis, ir juodu buvo neišskiriami. O maištingasis Adamas buvo dvidešimt vienų. Suaugusiesiems šešerių metų skirtumas nėra didelis, bet anuomet jis atrodė milžiniškas. Adamas jau buvo jaunas vyras ir, po teisybei, baisiai nelaimingas. Jam visai nesinorėjo leisti tykių begalinių vasarų su dviem nerūpestingais paaugliais.
Džeikas ir vėl ėmėsi spaudimo.
– Jei, prieš priimdamas sprendimą, nori peržvelgti verslo dokumentus, tai…
– Reikia paskubėti, ar ne?
Viešpatie, jis toks atšiaurus! Roana pajuto nugara nubėgančius šiurpulius ir kiek įmanydama valdėsi, kad nesudrebėtų, paveikta šaltos jo reakcijos, o Adamas ramiai kilstelėjo puodelį prie lūpų. Jei jam iš tiesų nerūpėjo, ko gi jis tuomet sugrįžo namo? Kodėl ir toliau nepasiliko dingęs be žinios, kokį šeima jį laikė pastaruosius dvylika metų?
– Taip, – patvirtino Džeikas.
Roana sumirksėjusi įsispoksojo į savo draugą. Kas čia vyksta?
Akivaizdu, kad Adamas žino.
– Išpirksi visas mano akcijas, ar ne?
– Jei prireiks.
Džeikas linktelėjo.
Mergina alkūne atsirėmė į medinį suolelio ranktūrį ir parėmė skruostą smiliumi, kitais pirštais uždengė burną. Adamas Brajantas gal ir gražus pažiūrėti, tačiau nekokia asmenybė. Nejaugi jis nė kiek nesigailėjo, visą naštą ant pečių užkrovęs jaunesniajam broliui? Gal Roana ir nežinojo visų detalių, tačiau pastebėjo, kad Džeikas pastaruoju metu atrodė įsitempęs, nuolat užsiėmęs ir netgi kažkaip pasenęs… Brajantų imperijos valdymas atsiliepė vaikino sveikatai.
Tarsi nujausdamas jos nepritarimą, Adamas dėbtelėjo į ją, bet tuoj pat nusuko akis į Džeiką. Atvirai kalbant, Roaną tai ėmė erzinti. Ji jautėsi taip, tarsi vyriškis ignoruotų jos dalyvavimą – lyg, jo manymu, jai nederėtų čia būti. Bet jei Džeikas taip manytų, juk nebūtų jos čia atsivedęs. Išgirdusi brolių pokalbį mergina nusprendė, kad Džeikui tikriausiai reikia moralinės paramos.
– Norėsiu pamatyti skaičius, – tarė Adamas Džeikui.
– Trečią valandą po pietų Manhatane vyks valdybos susirinkimas. Roana galės tave nuskraidinti, ar ne, Ro?
Ar ji privalo tai daryti? Mergina nusišypsojo.
– Žinoma.
Adamas net nepažvelgė į ją.
– Vyksiu automobiliu.
– Važiuodamas sugaiši mažų mažiausiai pusšeštos valandos… Vadinasi, turėtum išvykti jau po valandos, – pasakė Roana. – Skrydis netrunka nė poros valandų, tad galėtum čia pabūti iki pusiaudienio. Esu tikra, kad, prieš išvykdamas, norėsi kuo daugiau laiko praleisti su tėčiu…
Pastebėjusi Adamo žvilgsnį, ji kilstelėjo antakius. Tik jo tai anaiptol neveikė. Atvirkščiai, vyriškis ramiai, bet tvirtai atrėmė merginos žvilgsnį, tarsi įrodydamas, kad gali žvelgti jai į akis be jokio sąžinės graužimo.
– Tu skraidai?
– Taip. – Roana patyliukais vylėsi, kad jis nesusilaikys nepakomentavęs, jog tai yra šioks toks žingsnelis aukštyn nuo vairuotojo ir visų galų meistro pareigų, kurias didesnę savo gyvenimo dalį ėjo jos tėvas.
Bet jis nepratarė nė žodžio. Tik giliai įkvėpė, ir jo krūtinė, aptempta tamsiai žaliais marškinėliais, išsipūtė, ir jis vėl nusisuko į Džeiką.
– O kada kitas valdybos susirinkimas?
– Po dviejų savaičių.
– Aišku. – Adamas žiūrėjo pro langą, jam mąstant skruostas įsitempė, akys prisimerkė nuo skaisčios šviesos. Pagaliau jis linktelėjo. – Gerai. Skrisiu.
Roana nuleido ranką ir pasižiūrėjo į Džeiką.
– Užsakysiu vietą skrydžiui. Ar tu vyksi kartu?
– Ne, aš vyksiu pirmas. Jau turiu užsisakęs vietą.
Tai reiškė, kad jai vienai teks skristi su Adamu. Nuostabu. Turbūt prisiplepės iki valiai. Roana negalėjo prisiminti, kad kada nors būtų leidusi laiką su žmogumi, kuris ją taip traukė ir kartu buvo toks atstumiamas.
Džeikas kumštelėjo jai į pašonę, duodamas suprasti, kad norėtų pakilti iš už stalo.
– Nuvesiu Adamą į namą.
– Aš dar prisimenu kelią.
Roana papūtė lūpas ir pakilusi nuo suolo nužingsniavo prie plautuvės, kur išpylė net nepaliestą kavą. Už nugaros išgirdo ramų Džeiko balsą.
– Šiaip ar taip, aš einu į tą pusę.
Vaikinui prisiartinus prie plautuvės, Roana pažvelgė į jį ir tik lūpomis paklausė: Viskas gerai?
Jis mirktelėjo ir taip pat lūpomis atsakė: Taip.
Roana paėmė draugo puodelį ir išskalavo kartu su savuoju, tuomet dar išplovė lėkštę ir kelis įrankius, sudėtus prie plautuvės, nė nepastebėdama, kaip Džeikas nueina, tuomet staiga pasisuko ir… veidu atsitrenkė tiesiai į tvirtą Adamo krūtinę. Jis didžiule ranka skubiai sugriebė merginos alkūnę, ir ji susvyravusi ėmė trauktis atatupsta, kol nugara atsirėmusi į bufeto kraštą tegalėjo išplėstomis akimis spoksoti į ją laikančią ranką.
Jautėsi tarsi prisilietusi prie elektros laido, kuriuo teka srovė.
Roaną nukrėtusi žiežirba kilo ranka aukštyn, skverbėsi po jos oda, užliejo gyslas ir sumišo su įsišėlusios širdies ritmu. O tuomet dilgčiojimas apėmė jos apnuogintus pečius ir akimirksniu nusileido prie krūtinės, paversdamas jos spenelius kietais pumpurėliais.
Adamas taip staiga ją paleido, kad ji netikėdama pažvelgė jam į akis.
Pastebėjusi, kaip susiaurėja vyro akys, Roana apstulbusi sumirksėjo. Nejau jis tai pajuto? Ir, dėl Dievo meilės, kas tai buvo? Tai anaiptol nepanėšėjo į statinę elektros iškrovą… Tik jau ne tada, kai oda liečiasi prie odos. Ar taip gali būti? Pagaliau juk Roanai niekuomet nesisekė tikslieji mokslai.
– Ro, eini kartu? – Pro praviras duris atsklido Džeiko balsas.
– Mmm… hm, taip. – Ji susiraukusi ratu apėjo Adamą, išsiblaškiusi