. Читать онлайн книгу.
Neskubėdama ėmė kapstyti žemę kastuvėliu.
– Oklahomoje nebuvau beveik dešimt metų. Neatsimenu, jog ten būčiau pažeidusi kokį nors įstatymą.
– Jūsų tėvas pasamdė mano bičiulį advokatą, kad jus surastų.
– Man tai visai neįdomu. – Ūpas sodinti gėles staiga dingo. Nenorėdama apkrėsti niekuo dėtų augalų jos viduje kunkuliuojančiais nuodais Savana atsistojo ir nusibraukė rankas į džinsus. – Pasakykite savo bičiuliui advokatui, tegul jis perduoda mano tėvui, kad man tai nerūpi.
– Jūsų tėvas mirė.
Džeradas neketino apie tai pranešti šitokiu būdu. Neužsiminė apie jos tėvą ir jo mirtį telefonu – širdis neleido tokios žinios pranešti per aparatą. Puikiai prisiminė, kokį deginantį skausmą jam pačiam sukėlė tėvo mirtis. Ir motinos.
Savana nei žioptelėjo, nei susiūbavo, nei sukūkčiojo. Smūgį priėmė stovėdama, nerodė sielvarto. Taip, kadaise ji mylėjo tėvą. Kadaise jai jo reikėjo. Bet dabar nebejautė jam nieko.
– Kada?
– Prieš septynis mėnesius. Užtrukome, kol jus suradome. Užjaučiu…
Savana jį nutraukė.
– Kaip?
– Kiek žinau, jis dalyvavo rodeo turnyre ir nukrito nuo žirgo. Smarkiai susitrenkė galvą. Be sąmonės buvo neilgai, todėl atsisakė važiuoti į ligoninę persišviesti. Jis susisiekė su mano bičiuliu advokatu ir davė nurodymus. Po savaitės jūsų tėvas mirė. Nuo embolijos.
Savana klausėsi netardama nė žodžio, nejudėdama. Vaizduotėje matė vyrą, kurį kadaise pažinojo ir mylėjo, prigludusį prie besispardančio mustango nugaros, vieną ranką iškėlusį į dangų. Ji įsivaizdavo jį besijuokiantį, įsivaizdavo girtą. Įsivaizdavo, kaip jis šnabžda padrąsinančius žodžius nebejaunai kumelei arba liepsnoja įsiūčiu ir gėda varydamas iš namų vienturtę dukterį.
Tačiau mirusio jo Savana niekaip nepajėgė įsivaizduoti.
– Ką gi, dabar jau viską man pranešėte. – Tai tarusi ji pasuko namų link.
– Ponia Moningstar.
Jeigu balse būtų išgirdęs sielvartą, Džeradas būtų palikęs ją ramybėje. Tačiau šios moters balsas buvo bejausmis.
– Ištroškau. – Savana nuėjo takeliu per veją iki prieangio, užkopė laipteliais ir įėjusi užtrenkė už savęs tinklines duris.
„Nejaugi?“ – niršdamas pagalvojo Džeradas. Jis taip pat buvo ištroškęs. Ir ryžtingai nusiteikęs kuo greičiau užbaigti visą šį reikalą, kad galėtų atsigerti ko nors šalto. Net nepasibeldęs jis įėjo į vidų.
Nedidelė svetainė buvo įrengta jaukiai ir patogiai. Kėdės su minkštomis pagalvėlėmis, tvirti staliukai tikrai išlaikytų poilsiui ištiestas kojas. Rudo atspalvio sienos dailiai derėjo prie pušinių grindų. Ryškiaspalvės dėmės – paveikslai, pagalvės, išmėtyti žaislai – kontrastavo su blyškiais atspalviais ir priminė, kad Savana turi vaiką.
Per svetainę jis nuėjo į baltais baldais švytinčią virtuvę tokiomis pat žvilgančiomis pušinėmis kaip svetainės grindimis. Savana stovėjo prie kriauklės ir šveitė nuo darbo sode įjuodusius pirštus. Nieko nesakydama ji nusišluostė rankas ir nuėjusi prie šaldytuvo išėmė ąsotį limonado.
– Aš ne mažiau už jus noriu kuo greičiau sutvarkyti šį reikalą, – pareiškė Džeradas.
Ji atsiduso ir nusiėmusi akinius nuo saulės numetė ant bufeto. Priminė sau, kad šis vyras čia niekuo dėtas. Bent jau nevisiškai. Kai gerai pagalvoji ir viską sudėlioji į vietas, nėra ką kaltinti.
– Atrodote sukaitęs. – Savana pripylė limonado į aukštą stiklinę ir padavė jam. Greitomis žvilgtelėjusi įkypomis skysto šokolado spalvos akimis nusisuko paimti kitos stiklinės.
– Ačiū.
– Ar ketinate pasakyti, kad jis turėjo skolų ir man teks jas sumokėti? Jeigu taip, tai iš anksto įspėju: nemokėsiu. – Jaudulys skrandyje beveik nurimo, Savana atsirėmė į bufetą ir susikryžiavo kojas. – Viską užsidirbau pati ir nieko nežadu atsisakyti.
– Tėvas jums paliko septynis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt penkis dolerius. Ir dar šiek tiek smulkiųjų.
Džeradas pastebėjo, kaip ranka su stikline stabtelėjo, sudvejojo ir tęsė kelionę prie lūpų. Savana gėrė lėtai, susimąsčiusi.
– Iš kur jis gavo tuos septynis tūkstančius dolerių?
– Neturiu supratimo. Tačiau pinigai šiuo metu yra einamojoje sąskaitoje Talsos banke. – Jis pasidėjo portfelį ant staliuko mėsai ir atsegė. – Jums reikia tik parodyti kokį nors asmens dokumentą, pasirašyti šiuos popierius ir paveldėta suma bus pervesta į jūsų sąskaitą.
– Man nereikia tų pinigų. – Jos jausmus išdavė stiklinės barkštelėjimas į bufetą. – Aš nenoriu jo pinigų.
Džeradas padėjo popierius ant stalo.
– Tie pinigai jūsų.
– Sakiau – man jų nereikia.
Džeradas kantriai nusiėmė akinius ir užsikabino už viršutinės švarko kišenės.
– Suprantu, kad jūsų ryšiai su tėvu buvo nutrūkę.
– Nieko jūs nesuprantate, – atšovė Savana. – Jums tereikia žinoti, kad tų prakeiktų pinigų aš nenoriu. Todėl susidėkite popierius į savo prašmatnų portfelį ir dinkite iš čia.
Džerado, puikiai pripratusio prie ginčų, žvilgsnis išliko ramus.
– Jūsų tėvo valia, jei pati nenorėsite ar negalėsite priimti palikimo, pinigai atiteks jūsų vaikui.
Jos akys sužvilgo it išlydytas metalas.
– Palikite mano sūnų ramybėje.
– Įstatymai…
– Pasikarkite su tais savo įstatymais. Jis yra mano sūnus. Mano. Ir toks yra mano sprendimas. Mes nenorime tų pinigų, mums jų nereikia.
– Ponia Moningstar, jūs galite atsisakyti vykdyti tėvo valią, bet tada į procesą įsitrauks teismai ir reikalas, kurį galima visai paprastai išspręsti, taps labai sudėtingas. Po galais, neapsisunkinkite gyvenimo. Paimkite pinigus ir išleiskite juos per savaitgalį Rine, atiduokite labdarai arba sudėkite į skardinę ir užkaskite kieme.
Ji prisivertė nusiraminti, nors jausmams įsisiautėjus buvo nelengva.
– Pasakiau paprastai ir aiškiai. Jo pinigų aš neimsiu. – Išgirdusi trinktelint laukujes duris Savana pasuko galvą. – Čia mano sūnus, – pasakė ir metė Džeradui žudantį žvilgsnį. – Nedrįskite jam nieko pasakoti.
– Labas, mama! Mudu su Konoru… – Jis staiga sustingo, tas aukštas liesas berniukas su motinos akimis ir po atbulai užmaukšlinta beisbolo kepuraite bet kaip sukištais plaukais. Pastebėjęs Džeradą nužvelgė jį smalsiai, nors ir su nepasitikėjimu. – Kas jis?
Šiai šeimai būdingos prastos manieros, nusprendė Džeradas.
– Esu Džeradas Makeidas, kaimynas.
– Jūs Šeino brolis. – Berniukas priėjo prie motinos, paėmė jos limonado stiklinę ir keliais gurkšniais godžiai ją ištuštino. – Šeinas šaunus. Pas jį mes su Konoru ir buvome, – paaiškino motinai. – Makeidų ūkyje. Didelė ruda katė atsivedė kačiukų.
– Ir vėl? – sumurmėjo Džeradas. – Šį kartą aš pats nuvešiu ją pas veterinarą sterilizuoti. Tu buvai su Konoru, – dar