Kiekvienos moters svajonė. Susan MalleryЧитать онлайн книгу.
atvykai ne dėl keptos duonos su česnaku. Tai dėl ko?
– Atsiuntė Eliza.
Danė sučiupo jį už rankos.
– Kas nutiko? Tikiuosi ji sveika?
– Taip, jaučiasi puikiai. Šiuo metu pagrindinis mūsų rūpestis – vestuvės. Eliza trokšta pasakiško pokylio su daugybe gėlių ir mirksinčių lempučių, o aš noriu, kad ji būtų laiminga.
Danė šyptelėjo. Kas galėjo tikėtis, kad dičkis kietuolis jos broliukas kada nors rimtu veidu prabils apie mirksinčias lemputes? Ji net kirstų lažybų, kad anksčiau jis nė nenutuokė, kaip jos atrodo. Bet pamilęs Elizą Volkeris pasikeitė: atsivėrė, sušilo… ir užsimanė lempučių.
– Nė neabejoju, kad vestuvės bus nuostabios, – tarė ji šypsodamasi.
– Eliza karštai viliasi, kad atvyksi ir tu. Vyriausiosios pamergės nebus – ji kažkodėl jos nenori. Neklausiau priežasties – man tokie dalykai pernelyg sudėtingi. Bet užtai ketina susikviesti būrį lydinčiųjų asmenų, tarp kurių trokšta matyti ir tave. Tačiau abejoja, ar sutiksi, todėl atsiuntė mane. Sakė, kad broliui kur kas lengviau ištarti „ne". Nenori įstumti tavęs į nepatogią padėtį.
Danė nušvito plačia šypsena.
– Eliza nori, kad ją lydėčiau?! Tikrai?!
– Žinoma nori. Ji tave myli. Be to, esi šeimos narė… Tik nemėgink ginčytis, nes man jau ši tema nusibodo. Esi lygiai tokia pati Buchanan kaip ir mes visi. Mano mažoji sesutė. Visada ja buvai ir būsi, net jeigu paaiškėtų, kad tave į šią žemę praskrisdami išmetė ateiviai iš kitos planetos!
Kitas žmogus tikriausiai būtų pabūgęs tokio Volkerio įniršio, bet Danė puikiai jį pažinojo. Jis siunta, nes labai labai ją myli. Ji galėjo suabejoti dėl savo vietos pasaulyje, tapatybės ar kitų dalykų, bet dėl brolių meilės buvo visiškai tikra.
– Nesijaudink, tau nepavyks taip lengvai manęs atsikratyti, – pareiškė.
– Esu vyresnis, todėl jaudintis – mano pareiga. Tai atvyksi į vestuves ar ne?
– Ak, koks mielas pakvietimas! Koks mandagus! Pavydžiu žmonėms, kurie moka taip sklandžiai bendrauti.
Volkeris suraukė antakius.
– Ar ši tirada reiškia „taip"?
– Taip. Be galo džiaugiuosi, kad mane kviečiate.
– Tai gerai. Kaip praėjo susitikimas su senatoriumi?
Danė mostu pasiūlė sėstis prie staliuko.
– Buvo įdomu. Nepajutau jokio ryšio. Nieko. Markas nė nemanė neigti tėvystės, bet Aleksas reikalauja atlikti DNR testą. Sakyčiau, puiki mintis. Pagaliau sužinosime tiesą.
– Kas tas Aleksas? Sūnus?
– Įsūnis.
– Ar jis tave nervina?
Danė išsišiepė.
– Šiek tiek. O ką? Siūlaisi jį pašalinti?
– Ne, tik trumpam įsikišti į jūsų reikalus.
Danė, aišku, buvo dėkinga už rūpestį, tačiau šį kartą teks apsieiti be gynėjų.
– Ačiū, bet susidorosiu pati. – Po šių žodžių mintyse iškilo ryžtu degančios Alekso akys. – Na, bent jau pabandysiu. Tiesą sakant, norėčiau, kad jis dar šiek tiek pagyventų. Tas vyrukas kaitina man kraują.
Volkeris skausmingai susiraukė.
– Nenoriu nieko žinoti!
– Nurimk, romano nebus. Tiesa, Aleksas gana patrauklus, bet tai nieko nereiškia. Jau pasimokiau, tad neketinu veltis į jokius santykius. Jis mano, kad esu šnipė arba šantažuotoja, siekianti sužlugdyti tėvo rinkimų kampaniją.
– O ką manai tu?
– Kad gerokai perdeda. Tenoriu išsiaiškinti, ar Markas Kenfildas yra mano tėvas. Jeigu taip, norėčiau geriau jį pažinti, štai ir viskas… Markas pakvietė mane vakarienės, nori pristatyti žmonai.
– Įdomu, kaip ji sureaguos.
Danė susiraukė.
– Neįsivaizduoju. Vargu ar labai apsidžiaugs.
Įėjusi vidun Katerina Kenfild praleido iš paskos atsekusią buvusią marčią ir uždarė garažo duris. Fijona vilkėjo dailiu, kūno formas išryškinančiu kostiumėliu, nuostabūs raudoni plaukai žvilgėjo… Žodžiu, atrodė puikiai kaip visada. Katerina vogčia žvilgtelėjo į save. Taip, kūnas pradėjo keistis, nors kasdien mankštinasi ir kruopščiai renkasi maistą. Anksčiau jos niekada nebaugino mintis apie senatvę, bet dabar, kai juosmuo ėmė pilnėti ir svoris tapo priešu, ji kartais ilgesingai prisimena jaunystės grakštumą ir lankstumą.
– Sudariau svečių sąrašą, – dalykiškai prabilo Fijona. – Ateis beveik visi, kvietimo nepriėmė tik trys dizaineriai. Bet ketinu įkalbinėti juos tol, kol pasiduos. Paskaičiavau, kad pernai metų įplaukas viršysime mažiausiai dvidešimt penkiais procentais.
– Ligoninės valdžia bus dėkinga už tokį entuziazmą. Aš taip pat. – Nusiavusi batelius Katerina atsiduso iš palengvėjimo. Ji sukosi nuo pat ryto: pristatė netrukus vyksiančio labdaringo madų renginio programą, vėliau suruošė oficialią popietės arbatėlę ir per visą tą laiką nė minutei neprisėdo. Kojos dabar apie tai priminė – dar vienas artėjančios senatvės požymis. Būdama Fijonos amžiaus ji lakstydavo visą dieną, o vakare dar šaudavo į šokius. – Galėtume išsiųsti čekį, ir tiek, – tarė pildama į stiklinę vandens. – Būtų mažiau vargo.
Fijona nusišypsojo.
– Visada taip kalbate, bet iš tikrųjų taip negalvojate.
– Teisybė. – Nors labdaros veikla pasiglemždavo begalę laiko, Katerina buvo laiminga, kad surinktos lėšos padeda siekti kilnių tikslų.
Išgirdusi mažų kojyčių trepsenimą ji atsisuko ir padėjusi stiklinę ant spintelės išskėtė rankas. Po akimirkos pro duris įsiveržusi Saša perbėgo virtuvę ir pakibo jai ant kaklo.
– Mamyte, mamyte, jau grįžai! Labai tavęs ilgėjausi! Ivetė paskaitė man knygutę, paskui mudvi su Beile žiūrėjome filmukus apie princeses, per priešpiečius suvalgiau visą mėsainį su sūriu, o vėliau Janas skaitė mums pasaką kaitaliodamas balsą!
Katerina meiliai spustelėjo mažylę.
– Aha, vadinasi, tau buvo linksma.
– Labai, – šypsodamasi linktelėjo Saša.
Katerina nė neabejojo, kad augina tikrą gražuolę. Mergytės gyslomis tekėjo dviejų rasių kraujas, todėl oda buvo balintos kavos spalvos. Gamta jai dovanojo klasikinio grožio veiduką, vešlias garbanas ir tamsias akis. Juodu su Marku turės vargo dėl kavalierių, ir gerokai anksčiau nei norėtųsi. Bet dar ne dabar. Dabar vienintelis jų rūpestis – prižiūrėti, kad mažylė nesirgtų ir būtų stipri.
– Užmiršai pasisveikinti su Fijona, – priminė ji mergytei.
Saša šiek tiek suraukė nosytę, paskui pareigingai išpyškino:
– Labas, kaip sekasi?
– Ačiū, gerai, – nusišypsojo Fijona. – Labai greitai augi.
Saša nieko neatsakė. Buvusi Alekso žmona niekada jai nepatiko. Keista, – susimąstė Katerina. Mažylė paprastai pamilsta visus, su kuriais susipažįsta.
Tuo metu į virtuvę užsuko Ivetė.
– Pamačiusi, kokiu greičiu nurūkai, iš karto supratau, kad grįžo mama. Sakyk, ar tikrai bėgte nulėkei laiptais, ar man tik pasigirdo?
– Pasigirdo, – išsišiepė