Nekaltybės amžius. Edith WhartonЧитать онлайн книгу.
galėtų mesti ant saulėtos jų ateities niūrų šešėlį. Vizitas, kaip ir reikėjo tikėtis, praėjo sklandžiai. Senoji misis Mingot labai džiaugėsi sužadėtuvėmis, kurias seniai buvo numatę ir šeimos taryboje palaiminę akylieji giminaičiai, o sužadėtuvių žiedas su stambiu safyru, įstatytu į nematomus laikiklius, galutinai ją sužavėjo.
– Žinoma, šiuose naujoviškuose aptaisuose akmuo atrodo efektingiau, bet akims, pripratusioms prie senovės, jis gali pasirodyti nuogas, – supračiu žvilgsniu pamaloninusi būsimąjį žentą paaiškino misis Veland.
– Akims, pripratusioms prie senovės? Ar tik ne mano akis, brangute, turi omenyje? Man patinka visa, kas nauja, – pareiškė pramotė ir pakėlė akmenį prie savo žvitrių mažučių, niekada akinių neregėjusių akyčių. – Labai gražu, – pridūrė grąžindama žiedą, – labai prabangu. Teisybė, mano laikais pakakdavo ir perlais apkraštuotos kamėjos. Bet juk ranka puošia žiedus, brangusis misteri Arčeri, ar ne tiesa? – ji pamosavo miniatiūrine rankele su aštriais nagiukais ir riebalų klostėmis, kurios lyg dramblio kaulo apyrankės gaubė jos riešus. – Mėjos rankos stambios, – nuo to dabartinio sporto išplatėja sąnariai, – bet oda balta. O kada vestuvės? – pertraukė pati save ir pažvelgė Arčeriui į veidą.
– Ak… – sumurmėjo misis Veland, o jaunikis nusišypsojo nuotakai ir atsakė:
– Kuo greičiau – jeigu jūs, misis Mingot, mane paremsite.
– Mama, reikia duoti laiko, kad jie geriau vienas kitą pažintų, – nutaisiusi veide tokiai progai tinkamą abejonę atrėmė misis Veland. Tačiau pramotė paprieštaravo:
– Pažinti vienas kitą? Kokie niekai! Niujorke visi ir taip nuo amžių vienas kitą pažįsta. Leisk jaunuoliui gyventi savo galva, nelauk, kol šampanas nusivadės. Tegul susituokia iki Didžiojo pasninko. Dabar kiekvieną žiemą būgštauju susigriebti plaučių uždegimą, o taip noriu surengti vestuvių pusryčius.
Ši vienu atsikvėpimu išrėžta tirada buvo sutikta su džiaugsmo, nuostabos arba dėkingumo išraiška veiduose ir pokalbis jau buvo bevirstąs lengvais pajuokavimais, kai staiga atsivėrė durys ir į kambarį su skrybėlaite ir kailine pelerina įžengė grafienė Olenska, o įkandin jos visai netikėtai – Džulijus Bofortas.
Kol pusseserės džiugiai sveikinosi, misis Mingot ištiesė bankininkui mažutę baltą ranką:
– A, Bofortas! Kokia reta garbė! – ji turėjo keistą užsienietišką įprotį vadinti vyrus pavardėmis.
– Džiaugiuosi jus matydamas, mielai užsukčiau dažniau, – šiek tiek arogantiškai atsakė svečias. – Esu amžinai užsiėmęs, bet štai Medisono skvere sutikau grafienę Eleną ir ji maloniai leido palydėti ją namo.
– Ak, tikiuosi, kad dabar, kai Elena su mumis, namuose taps linksmiau! – žaviai akiplėšiškai šūktelėjo misis Mingot. – Sėskitės, Bofortai, sėskitės! Traukite artyn geltonąjį krėslą ir kad jau esate čia, klokite šviežiausius gandus. Kalbama, kad jūsų pokylis labai nusisekė. Esą jūs pakvietėte misis Lemiuel Strazers. Na na, aš taip pat norėčiau pamatyti tą būtybę.
Ji jau pamiršo apie savo giminaičius, kurie, lydimi Elenos Olenskos, patraukė į prieškambarį. Senoji misis Mingot žavėjosi Džulijumi Bofortu, nes juodu buvo panašūs ir šalta arogancija, ir panieka aukštuomenės nuostatoms. Dabar ji nekantravo sužinoti, kas privertė Bofortus pirmą kartą pasikviesti misis Strazers, „Lemiuelio Strazerso batų tepalo“ savininko našlę, kuri prieš metus, po ilgai trukusio prisistatymo Europos visuomenei ritualo, sugrįžo į Niujorką ir pradėjo šturmuoti šitą neįveikiamą mažutę tvirtovę.
– Žinoma, jeigu judu su Regina ją pasikvietėte, vadinasi, viskas gerai. Taip, mums reikia šviežio kraujo ir šviežio kapitalo… Kalbama, kad ji vis dar labai daili, – pareiškė kraugerė senė.
Kol misis Veland ir Mėja prieškambaryje siaustėsi į savo kailinius, Arčeris pastebėjo, kad grafienė Olenska žvelgia į jį klausiamai šypsodamasi.
– Jūs, be abejo, jau žinote apie mudu su Mėja, – pasakė jis, neryžtingu šypsniu atsakydamas į jos žvilgsnį. – Mėja supyko, kad nepranešiau jums apie tai vakar operoje. Ji įpareigojo mane pasakyti jums apie mūsų sužadėtuves, bet ten buvo tiek žmonių, kad aš tiesiog negalėjau…
Šypsena grafienės Olenskos akyse užgeso ir liko tik lūpose. Arčeriui ji pasirodė esanti visai jaunutė mergaitė, labai panaši į tamsiaplaukę jo vaikystės Eleną Mingot.
– Taip, aš žinau. Ir labai džiaugiuosi. Žinoma, minioje apie tokius dalykus nekalbama.
Damos pasuko prie laukujų durų ir grafienė ištiesė Arčeriui ranką.
– Iki pasimatymo. Prie progos užsukite manęs aplankyti, – ištarė ji, vis dar žiūrėdama į Arčerį.
Važiuodami karieta Penktąja aveniu jie išsijuosę dantinėjo misis Mingot – jos garbų amžių, protą ir visas įstabias būdo savybes. Apie Eleną Olenską niekas neištarė nė žodžio, bet Arčeris žinojo, kokios mintys sukasi misis Veland galvoje: „Elena padarė didelę klaidą, kad vos atvykusi jau kitą dieną vaikštinėja Penktąja aveniu pačiu judriausiu metu… Ir dar Džulijaus Boforto draugijoje…“ Mintyse Arčeris pridūrė: „Jai derėtų žinoti, kad vyras, kuris ką tik susižadėjo, negali gaišti laiko lankydamas ištekėjusias damas. Tačiau toje aplinkoje, kurioje ji gyveno… ten vien šitai ir daroma.“ Net ir didžiuodamasis savo kosmopolitinėmis pažiūromis jis padėkojo Dievui už tai, kad gyvena Niujorke ir rengiasi vesti savo rato merginą.
V
Kitos dienos vakare pas Arčerius pietavo misteris Silertonas Džeksonas.
Misis Arčer buvo drovi ir vengė sukinėtis salonuose, bet norėjo žinoti viską, kas ten dedasi. Senas jos draugas misteris Silertonas Džeksonas savo artimųjų reikalus tyrinėjo kantriai kaip kolekcininkas ir kruopščiai kaip gamtininkas, o jo sesuo, mis Sofija Džekson, kuri gyveno drauge su juo ir kurią nepasidalydami kvietėsi visi tie, kuriems nepavykdavo prisivilioti populiariojo jos brolio, parnešdavo namo smulkių paskalų nuotrupų ir jomis misteris Džeksonas užpildydavo savo dėliojamo paveikslo spragas.
Todėl kaskart, kai nutikdavo koks įvykis, vertas misis Arčer dėmesio, ji kviesdavosi misterį Džeksoną pietų. Šios garbės sulaukdavo tik nedaugelis. Ir ji, ir jos duktė Džeinė buvo puikios klausytojos, todėl misteris Džeksonas nesiųsdavo pas jas savo sesers, o atvykdavo pats. Jeigu būtų galėjęs diktuoti visas sąlygas, mieliau būtų lankęsis tada, kai nėra Niulando – ne todėl, kad šio dvasia būtų jam svetima (klube juodu puikiausiai sutardavo), o todėl, kad senasis gandonešis kartais pajusdavo Niulando nepatiklumą, tuo tarpu damos juo niekada nesuabejodavo.
Jeigu žemėje būtų įmanoma pasiekti harmoniją, misteris Džeksonas būtų norėjęs dar ir gerėlesnių misis Arčer vaišių. Beje, Niujorkas nuo neatmenamų laikų dalijosi į dvi dideles grupes: vienai priklausė Mingotai, Mensonai ir visas jų klanas, besirūpinantis maistu, drabužiais ir pinigais, o kitai – Arčerių, Niulandų ir fon der Leidenų padermė, kuri niekino vulgarius malonumus ir savo laisvalaikį skyrė kelionėms, sodininkystei ir grožinei literatūrai.
Galų gale, juk neįmanoma gauti visko. Pietaudamas pas Lavelus Mingotus gauni keptos antienos, vėžlių sriubos ir rinktinių vynų, o pas Adeliną Arčer gali pasišnekučiuoti apie Alpių kraštovaizdį ir „Marmurinį Fauną“. Laimei, Arčerių madera – iš už Gerosios Vilties kyšulio. Todėl sulaukęs draugiško misis Arčer kvietimo misteris Džeksonas, kaip ir dera tikram eklektikui, kaskart sakydavo seseriai: „Po pietų pas Lavelus Mingotus mane surietė podagra, tai Adelinos dieta išeis į naudą.“ Seniai tapusi našle, misis Arčer su sūnumi ir dukra gyveno Vakarų 28-ojoje gatvėje. Viršutinis namo aukštas buvo paskirtas Niulandui, o abi moterys glaudėsi ankštuose kambarėliuose apačioje. Džiaugdamosi giedra