Norėk atsargiai. Vicki Lewis ThompsonЧитать онлайн книгу.
arogantiškasis biržos makleris išnyko, Suzanai tikriausiai daug geriau, bent jau Gregas taip manė. Galbūt ji liūdi, o juk yra gera Terės draugė, tai Terė galėjo patarti pasikalbėti su juo.
Jei taip, tai gerai. Gregas mėgo pakrutinti smegenis. Flirtuoti taip pat. Terė buvo iš tų moterų, kurios jį bučiavo, o jis atsakė į bučinį. Negalima smerkti vaikino už tai, kad jis kartkartėmis pasibučiuoja su mergina. Tačiau su Tere, kaip ir visais kitais atvejais, jis pasistengė neužmegzti artimesnių santykių.
Nors Gregas liepė sau nusiraminti, vis tiek jaudinosi spausdamas Suzanos durų skambutį.
2
Gregas iš karto pastebėjo, kad Suzana nepersirengė patogiau prieš jam pasirodant. Ji vis dar buvo su darbo drabužiais, juodą zomšinį kostiumėlį vilkėjo lyg šarvus. Raudonmedžio spalvos plaukus buvo tvarkingai susirišusi juodu aksominiu kaspinu.
Kai ji atidarė jam duris, nė iš tolo neatrodė lengvabūdiškai. Netgi juodų batelių nebuvo nusiavusi, nors Gregas manė, kad moterys tai padaro vos įžengusios pro duris. Toptelėjo mintis, ar tik nesirengia į dar kokį nors susitikimą. Gal ji visai neketina likti namie ir lieti jam širdį. Gal jos kriauklė tikrai varva.
Nusivylimas, kurį pajuto, dar kartą įspėjo, kad su šia moterimi privalo būti itin atsargus.
– Ar jums reikia kur nors išvykti? – pasiteiravo jis. – Galiu pataisyti kriauklę, kol jūsų nebus. – Jis nusišypsojo Suzanai norėdamas, kad nuo jos veido išnyktų rūpesčio raukšlės. – Galite nebijoti, tikrai nieko nepavogsiu.
– O ne, man niekur nereikia važiuoti. – Neatsakiusi į šypseną ji pasitraukė nuo durų. – Įeikite.
– Jūs taip gražiai atrodote, kad pamaniau, jog ketinate kur nors vykti.
– Tikrai ne.
– Gerai. – Vadinasi, jie pasikalbės. Tik pasikalbės. Pabučiuoti Suzaną būtų daug pavojingiau nei Terę.
Gregas įėjo į kambarį ir pamatė, kad šis visas baltas. Nuo to laiko, kai čia atsikraustė, Suzanai nė karto nereikėjo nieko taisyti, todėl jis tik kartą žvilgtelėjo į šį butą, kai vieną šeštadienį, maždaug prieš šešis mėnesius, įleido tą biržos maklerį, ir net neįsivaizdavo, kaip ji įsikūrė.
Spygliuočių kvapas nukreipė jo dėmesį į kampą, kur žibėjo kalėdinė eglutė. Gregas laikė Suzaną tvarkingu žmogumi ir visai nenustebo, kad lemputės ir žaisliukai sukabinti tobulai simetriškai. Įsivaizdavo, kaip ji prisimerkusi tikrina, ar neliko per didelių tuščių plotų ir ar dera spalvos.
– Graži jūsų eglutė. – Gregas vėl nusišypsojo.
– Ačiū. – Šį kartą nusišypsojo ir ji, bet vis tiek atrodė labai nervinga.
Jam padarė įspūdį, kad Suzana išvis pasipuošė eglutę, turint galvoje, kad per praėjusias Kalėdas ji turėjo porą, o dabar yra viena. Tikriausiai nutarė, kad tai nesutrukdys jai švęsti – Gregas apsidžiaugė tai supratęs. Jos gyvas visžalis medelis svetainės kampe švietė it drąsos simbolis.
Gregas tikėjosi, kad jos butas bus labai tvarkingas, toks jis ir buvo. Raudona pagalvėlė baltos sofos viduryje atrodė žavingai. Psichologiniuose straipsniuose, kuriuos mėgo, jis buvo skaitęs, kad pagalvėlė tyro baltumo viduryje – užuomina į seksualumą. Gali būti, kad po intelektualios moters išvaizda slypi jausminga prigimtis.
Tačiau jis čia atėjo ne jos erotiškos prigimties atskleisti. Pirmiausia sutaisys vamzdžio jungtį, kurią ji tikriausiai tyčia atlaisvino, o paskui pasiklausys skundų apie buvusį draugužį. Gal jis pasiūlys užsisakyti kiniško maisto. Vaizdingai kalbant, jis bus petys, ant kurio Suzana galės išsiverkti, ir paaiškins jai, kad ji per gera tam ją palikusiam mulkiui.
Vis dėlto jos išvaizda atėmė drąsą. Suzana buvo nepanaši į moterį, kuri gali pasileisti ant pečių plaukus.
– Vamzdis laša jau tris dienas. – Ji nuvedė Gregą į vonią. – Tai pirmas kartas, kai man teko jus kviesti.
Dar viena netikėta užuomina. Suzana jam visai neatrodė panaši į tokią, kuri kviestų jį norėdama papasakoti pramanytą istoriją apie tris dienas varvantį vamzdį. To jau per daug. Bet gal jos vaizduotė lakesnė už kitų moterų, su kuriomis jam teko turėti reikalų. O gal ji atlaisvino jungtį, paskui prarado drąsą ir tris dienas kaupėsi, kol jam paskambino.
Jei taip, Gregas padės jai atgauti pasitikėjimą savimi. Aišku, platoniškai. Tik platoniškai.
Kad patektų į vonią, jam reikėjo pereiti per miegamąjį. Kambarys atrodė labai mergaitiškai: lovos užtiesalas su rožėmis, fotelis ir užuolaidos raudonų ir rausvų atspalvių. Tačiau čia, atremtas į pagalves, sėdėjo pats velnias.
Tai buvo daili lėlytė, apvilkta raudono aksomo drabužėliais, su šelmiška šypsena veide ir užrašu ant krūtinės: Velnias privertė mane tai padaryti. Ak. Taip jis ir manė, suprato iš pirmo žvilgsnio: po Suzanos santūrumu slypi karšta prigimtis.
Miegamajame tvyrojo lengvas rožių aromatas, o vonia buvo tiesiog persigėrusi to kvapo. Vos įėjęs į vonią Gregas įsivaizdavo, kaip Suzana nuoga kvepalais purškiasi strategines vietas. Velnias privertė mane tai padaryti. Dabar tas velnias džiūgavo ir rodė Gregui nosį, tyčiodamasis iš visų jo platoniškų priesaikų.
Stengdamasis nuraminti geidulius jis atsiklaupė prie kriauklės ir atidarė ąžuolines dureles. Vanduo be perstojo lašėjo ir ant rausvo rankšluosčio, pakišto po vamzdžiais, buvo susiformavusi apskrita dėmė. Ta dėmė visai nebuvo erotiška, bet Gregui prieš akis vis tiek iškilo vaizdinys, kaip Suzana, šlapia ir žvilganti, išeina iš garuojančios dušo kabinos.
Jis juk galėjo numanyti, kad Suzana išsikvietė jį norėdama išsiverkti ant peties. Gregas žinojo, kokia ji drovi, todėl nieko keista, jei pasitiko jį vilkinti dalykiniais drabužiais. Suzana ne iš tų, kurios kaipmat praranda budrumą, bet jis turi gebėjimą padėti moterims atsiverti ir patikėti jam savo paslaptis.
Jeigu panaudos šį gebėjimą su Suzana, tai neaišku, kaip įstengs susivaldyti, kai ji atsivers, taps švelni ir pažeidžiama. Gregas spėliojo, ar pajėgs ignoruoti raudonosios pagalvėlės potekstę ir viduryje lovos sėdinčios lėlės užuominą. Ir kas atsitiktų, jei jis, nekreipdamas dėmesio į nieką, sulaužytų visas taisykles ir nusitemptų šią žavingą moterį į lovą.
Galima neabejoti, tai sukeltų daugybę rūpesčių. Tačiau šį kartą gali būti verta rizikuoti.
– Ar gedimas rimtesnis, nei maniau? – iš vonios tarpdurio paklausė Suzana.
– Ne. – Gregas atsikrenkštė, nes kažkodėl užkimo. – Atrodo, nieko ypatingo. – Jis atsiklaupė ir ėmė krapštytis prie savo įrankių dėžės spynos. Daug negrabiau nei paprastai ją atidaręs išsiėmė žibintuvėlį ir pašvietė į tą vietą, iš kurios lašėjo. Tada pastebėjo rūdis, kurios ir buvo to lašėjimo priežastis.
Suzana tikrai negalėjo priversti vamzdžio surūdyti. Nors Gregui buvo nesmagu tai pripažinti, ji nepasinaudojo varvančiu vamzdžiu, kad jį atsiviliotų į savo butą. Visai pagrįstai išsikvietė.
Po galais.
Tą pačią akimirką, kai Gregas įžengė į jos butą, Suzana suvokė: reikėjo pasakyti, jog turi neatidėliotiną susitikimą, ir dingti iš čia. Galvojo paprašyti jį sutaisyti vamzdį, kol jos nebus, bet… nugalėjo smalsumas. Be to, butas – per daug asmeniška vieta, kad ji galėtų leisti mažai pažįstamam žmogui, o dar turinčiam tokią reputaciją kaip Grego, vienam vaikščioti po jį.
Visų pirma, jis galėjo aptikti jos slėptuvę su erotiniais romanais. Džeradui jie kėlė juoką. Jis tvirtino, kad skaitydama tokias knygas Suzana gali pajusti malonumą netiesiogiai, be gyvo, kvėpuojančio vyro. Be to, pareiškė, kad tikri vyrai gyvenime nesielgia