Per geras, kad būtų tikras. Kristan HigginsЧитать онлайн книгу.
vaikų chirurgijos, – ramiai atsakiau.
Gurkšnis. Dar vienas. Tikėjausi, kad visi manys, jog raudonis mano veide ne dėl melo, o dėl alkoholio.
– Ak, Greise, – atsiduso Natė, pražydusi angeliška šypsena. – Ak, Greise.
– Nuostabu, – pareiškė tėtis. – Nepaleisk jo, Greise.
– Jai nėra reikalo už ko nors laikytis, Džimai, – atžariai kirto mama. – Tu juk esi jos tėvas! Argi būtina ją taip skaudinti?
Paskui jie liovėsi klausinėję ir peršoko prie kitos temos. Kaip gerai, kad galiausiai galima išbraukti vargšelę Greisę iš rūpesčių sąrašo.
Susiradau mobilųjį telefoną, norėdama išsikviesti taksi ir paskambinti savo nuostabiajam draugui gydytojui. Be to, stengiausi išvengti pokalbio su buvusiu sužadėtiniu. Bandydama išmesti iš galvos ir širdies Natali su Endriumi, elgiausi visai kaip Skarlet Ohara – „pagalvosiu apie tai rytoj" – ir nukreipiau mintis į naująjį išgalvotą draugą. Kaip gerai, kad prieš kelias savaites sprogo automobilio padanga, kitaip nebūčiau taip greitai vėl atsistojusi ant kojų.
Kaip būtų šaunu, jeigu vaikų chirurgas Vajatas būtų tikras. Be to, būtų geras šokėjas, na, bent truputį mokėtų judėti valso žingsniu. Jeigu jam pavyktų sužavėti mėmė, paklausinėti mamą apie skulptūras ir nepakraupti nuo jos aiškinimų. Jeigu jis žaistų golfą kaip Stiuartas ir juodu galėtų planuoti rytinius susitikimus golfo lauke. Jeigu bent kiek išmanytų apie JAV pilietinį karą. Jeigu nutiltų sakinio viduryje, nes pažvelgtų į mane ir paprasčiausiai užmirštų, apie ką kalbėjo. Jeigu jis dabar lydėtų mane laiptais, atitrauktų šios nepatogios suknelės užtrauktuką ir išdulkintų lyg išprotėjęs.
Taksi įsuko į mano gatvę ir sustojo. Sumokėjau vairuotojui, išlipau ir minutėlę pastovėjau žiūrėdama į savo namą. Tai buvo nedidelis trijų aukštų karalienės Viktorijos stiliaus pastatas. Aukštas ir siauras. Keli narsūs narcizai styrojo prie įėjimo. Netrukus ir tulpių lysvės sužėrės rausvai ir geltonai. O gegužę alyvos, augančios rytinėje namo pusėje, užtvindys visus kambarius neprilygstamu kvapu. Didžiąją vasaros dalį aš praleisiu verandoje skaitydama, rašydama straipsnius įvairiems žurnalams, laistydama ilgalapius inkstpaparčius ir begonijas. Mano namas. Kai jį nusipirkau (tiksliau, kai mudu su Endriumi jį nusipirkome), jis buvo apšiuręs ir apleistas. O dabar atrodo kaip paveikslėlis. Mano paveikslėlis, nes Endrius paliko mane anksčiau, nei buvo įrengta nauja garso izoliacija, permūrytos ir perdažytos sienos.
Aukštiems kulniukams sucaksėjus plokštėmis grįstu taku, lange pasirodė Anguso snukutis ir aš nusišypsojau… O paskui susverdėjau. Regis, buvau truputį įkaušusi, tuo įsitikinau nesėkmingai mėgindama susirasti raktus. Štai. Pagaliau raktas spynoje. Beliko jį pasukti.
– Sveikutis, Angusai Markfangusai! Mamytė parėjo! Šunelis prišoko prie manęs, paskui nesitverdamas džiaugsmu dėl mano stebuklingo pasirodymo nukūrė laiptais ir pradėjo sukti nesibaigiančius garbės ratus po svetainę, valgomąjį ir koridorių.
– Pasiilgai mamytės? – paklausdavau kaskart, kai jis prašvilpdavo pro šalį. – Ar… tu… pasiilgai mamytės?
Galiausiai šunelio energija kažin kaip išseko ir jis atvilko savo vakaro laimikį – sudraskytą popierinių nosinaičių dėžutę, kurią išdidžiai padėjo man prie kojų.
– Ačiū, Angusai, – pasakiau aš, supratusi, kad tai yra dovana.
Jis susmuko priešais mane, nenuleisdamas dievinančių juodų apvalių akelių ir suskato mosuoti užpakalinėmis letenomis tarsi skristų. Kiek suprantu, tai buvo nepaprasto šuns poza. Atsisėdau, nusiaviau batelius ir pakasiau žavingą galvelę.
– Žinai ką? Dabar mes turime gerbėją, – pasakiau augintiniui.
Jis džiugiai lyžtelėjo ranką, atsiraugėjo ir nudūmė į virtuvę. Gera mintis. Reikėtų užkąsti ledų. Pakilusi nuo kėdės pažvelgiau pro langą ir sustingau.
Prie kaimyninio namo pastebėjau vyrą. Nors lauke buvo tamsu, gatvės žibintų šviesa leido man aiškiai įžiūrėti iš lėto palei sieną slenkantį siluetą. Nepažįstamasis apsidairė, stabtelėjo, paskui vėl pajudėjo prie užpakalinio įėjimo, neskubėdamas atsargiai užkopė laiptais ir pajudino rutulio formos rankeną. Regis, durys buvo užrakintos. Vyras žvilgtelėjo po durų kilimėliu. Nieko nerado. Tada vėl paklebeno rankeną. Šįkart stipriau.
Nežinojau, ko griebtis. Niekada iki šiol man neteko matyti įsilaužimo. Tame name, pažymėtame trisdešimt šeštuoju Klevų gatvės numeriu, niekas negyveno. Per dvejus metus, praleistus Piterstone, nesu regėjusi prie jo nė vieno žmogaus. Tai buvo vieno aukšto pastatas, kaip reikiant apleistas ir reikalaujantis didelio remonto. Dažnai pagalvodavau, kodėl niekas jo nenusiperka ir nesutvarko. Visiškai aišku, kad viduje nėra ko vogti…
Garsiai nurijusi seilę susigriebiau, jog jeigu naktinis plėšikas pasuktų galvą, kaipmat mane pastebėtų, nes kambaryje dega šviesa, o portjeros neužtrauktos. Nenuleisdama akių nuo nepažįstamojo grįžtelėjau užgesinti lempos. Įtartinas asmuo, kaip mintyse spėjau pavadinti vyrą, pastūmė duris petimi. Paskui dar stipriau. Aš krūptelėjau, bet durys nepasidavė. Jam nepasisekė. Vyras pamėgino dar kartą, tada atsitraukė ir nužirgliojo prie lango. Prispaudęs rankas prie akių bandė įžiūrėti, kas yra viduje.
Man visa tai atrodė labai įtartina. Neabejojau, kad vyras mėgins atplėšti langą. Bet jam ir vėl nepasisekė. Regis, daug kartų esu mačiusi panašius epizodus televizijos seriale „Įstatymas ir tvarka", visada palaikančiame draugiją vienišai moteriai, bet šiuokart viskas atrodė daugiau nei aišku. Gretimame negyvenamame name vykdomas nusikaltimas. Savaime suprantama, nieko gero. O ką, jeigu vagis sumanys atsibelsti čia? Tada dvejų metų Argusui teks laikyti namų saugojimo egzaminą. Kramtyti batus ir draskyti tualetinį popierių tai jis moka. O apginti mane nuo vidutinio sudėjimo vyro? Nesu įsitikinusi. Pala, ar plėšikas tikrai vidutinio sudėjimo? Iš pažiūros jis gana tvirtas. Ir gana stiprus.
Prieš akis pradėjo plaukti siaubingi vaizdai ir apėmė negera nuojauta, kad tai netrukus gali tapti tikrove. Vyras, kuris dabar mėgina atidaryti kitą langą, gal ir nepanašus į žudiką, ieškantį vietos lavonui paslėpti. Jo automobilyje tikriausiai neguli milijono dolerių vertės heroino partija. Ir aš nuoširdžiai tikėjausi, jog jis neplanuoja namo rūsyje prirakinti grandinėmis vidutinio sudėjimo moters ir palaukti, kol ji tiek sublogs, kad būtų galima iš jos odos pasisiūdinti naują drabužį, kaip padarė vyrukas iš „Avinėlių tylėjimo".
Naktinis plėšikas antrą kartą šturmavo duris. „Na gerai, drauguže, – mintyse tariau sau. – To jau per daug. Laikas skambinti į policiją." Net jeigu jis ir ne žudikas, tai aiškiai ketina įsilaužti į namą. Kas per veiksmažodis? „Įsilaužti". Juokingai skamba, atsižvelgiant į dvi (o gal tris?) ištuštintas taures džino su toniku, juk bent jau iki šiol nebuvau didelė gėrėja. Vis dėlto kad ir kaip pavadintum, veikla kaimynystėje atrodė velniškai nusikalstama. Vyras pranyko už namo, mano tvirtu įsitikinimu, ieškodamas kitų būdų patekti į vidų. Po galais! Laikas pasinaudoti mokesčių mokėtojų pinigais ir paskambinti farams.
– 911, prašau pranešti apie įvykį.
– Labas, kaip laikotės? – paklausiau.
– Ar pranešite apie įvykį, ponia?
– Na, suprantate, nesu tikra, – atsiliepiau ir primerkiau vieną akį, kad geriau matyčiau įsilaužėlį. Bet nieko nepešiau: vyras pradingo už tolimojo namo kampo. – Man atrodo, kad mėgina apiplėšti kaimyninį namą. Esu Greisė Emerson iš Piterstono, Klevų gatvės trisdešimt ketvirtojo namo.
– Minutėlę. – Fone išgirdau traškant radijo siųstuvą. – Jūsų rajone budi policijos ekipažas, ponia, – po akimirkos vėl prabilo operatorė. – Mes