Prašom netrukdyti. Jill ShalvisЧитать онлайн книгу.
apsidairė, tačiau lifte daugiau nieko nebuvo.
– Aš? – žiobtelėjo kaip žuvis, durdama pirštu sau į krūtinę. Ji vos neprarijo liežuvio, kai vyras pritariamai linktelėjo.
– Jūs, – jo balsas visai nebuvo šiurkštus ar šaltas, kaip galėjai tikėtis, o tylus ir žemas. Nuo vos girdimo pietų akcento Emai dilgtelėjo paširdžius. Ji nespėjo apie nieką pagalvoti, kai pajuto, kaip nepažįstamojo rankos apsiveja jos liemenį ir atsuka į dvi moteris, įžengusias paskui.
– Matote, – tarė jis damoms, – ji čia.
Moterys atrodė tikros niujorkietės. Tokios tviskančios, pribloškiančios ir… besijuokiančios? Kad ir ką vyras turėjo galvoje, jos neketino tuo patikėti.
– Šefe, baikite, – tarė viena purtydama galvą.
Ema stovėjo netekusi amo. Vyriškis laikė ją tvirtai prisiglaudęs, buvo justi tvirti kūno raumenys ir nuo jo sklindanti šiluma. Jos galva buvo tarsi sukurta ilsėtis ant jo peties linkio. Dar niekada gyvenime Ema nesijautė tokia gležna ir subtili kaip šalia šio milžino. Joje tūnanti feministė mėgino prieštarauti, tačiau greitai pasidavė viduje snaudusiai mergaitei.
Netikėtai nepažįstamasis palinko prie jos. Ema iš arti išvydo vienos dienos barzdelę, sidabrinį auskarą ausyje ir pačias tamsiausias bei tankiausias kada nors matytas blakstienas. Šis vyras vien pirštų spragtelėjimu sugundytų net vienuolę. Jis tebesišypsojo, tik jau šelmiškai, o ne su naiviu nuoširdumu.
Emai vargiai sekėsi suimti save į nagą. Jis – tikras skanumėlis, tad buvo sunku apsispręsti, geriau ragauti palengva ar praryti nekramčius. Tuo metu vyras pasilenkė dar arčiau, dygus skruostas brūkštelėjo jai per ausį.
– Ar neprieštarausite, – sukuždėjo žadą atimančiu žemu, kimiu balsu, – jei pabučiuosiu?
Pabučiuos? Ema su malonumu susilauktų nuo jo pirmagimio!
– Tai tik žaidimas, – sumurmėjo jai į ausį ir prisitraukė taip arti, lyg ji būtų sutikusi. Emos mintys pašėlo lėkti šuoliais. Jis nebuvo panašus į tuos nevykėlius, su kokiais ji susitikinėdavo. Bet iš kur gali būti tikra, jei jo net nepabučiavo?..
Beprotystė. Dar blogiau už beprotystę – kaip ji gali leistis liečiama, juo labiau bučiuojama nepažįstamojo. Tegul ir tokio tobulo? Vis dėlto nežinia kas jo kavos spalvos akyse, kuriose atsispindėjo jai nesuvokiami išgyvenimai ir potyriai, privertė Emą vos matomai linktelėti. Jis apdovanojo ją šypsena, kuri tobulai derėjo prie gilių akių žvilgsnio. Ir štai jis pasilenkė dar arčiau.
Moterys, stovėjusios už jo – tos, kurios vos prieš akimirką kvatojosi, priblokštos aiktelėjo. Tai buvo paskutinis garsas, kurį užfiksavo Emos smegenys, o jau po akimirkos ji pajėgė tik jausti.
Jo lūpos buvo tvirtos, bet švelnios, kvėpavimas kaitrus ir gaivus, be to, vyras taip svaiginamai kvepėjo, kad Ema būtų uosčiusi jį visą dieną. Nejučia jos lūpos prasivėrė, o josios princas suvaitojo iš netikėtumo ir dar godžiau prie jos prigludo. Vienos rankos pirštai masažavo jai kaklą, o kita slydo vis žemyn, žemyn, žemyn, kol pasiekė juosmenį ir kone lietė užpakalį. Viešpatėliau… Jau tas bučinys… Ji nieko apie jį nežinojo, tačiau pajuto, kad visa tai netikra. Sutrikusi, išmušta karščio, Ema stovėjo jo glėbyje tarsi sukaustyta. O nepažįstamasis ją tebebučiavo. Bučiavo tol, kol Emai ėmė kaisti kraujas, o lūpos išleido išdavikišką dejonę. Nepaisant visko, ši scena atrodė neįtikėtina. Ema suprato, kad tai netikra. Nors nė kiek nepriminė nevykusio bučinio.
Ir štai jos tobulas nepažįstamasis liovėsi bučiuoti ir vieną širdies tvinksnį atrodė ne mažiau sumišęs nei ji. Tačiau akimirka praskriejo ir jis nusišypsojo, o šypsena atrodė tarsi grynos nuodėmės įsikūnijimas. Ema iš visų jėgų stengėsi jam atsakyti, tačiau tepajėgė tik žioptelėti. Paskutinį kartą slystelėjęs ranka jos nugara, vyras atsitraukė. Durys atsivėrė ir jis išstūmė aikčiojančias bičiules lauk. Tuomet dar sykį atsisuko į Emą – ji stovėjo mirksėdama it apuokas ir negalėdama priversti judėti sustingusio liežuvio.
– Ačiū, – ištarė jis. – Lieku skolingas.
Jo balsas buvo šiurkštesnis ir labiau įtemptas nei prieš bučinį. Įdomu. Staiga šokiruojamai seksualus, charizmatiškas vyras apsisuko ir nuėjo lyg niekur nieko. Vis dar gaudydama orą, pulsuojančiu kūnu, Ema susivokė, kad lifto durys užsivėrė. Kai netikėtai liftas vėl atsidarė ir vidun įėjo keli žmonės, jos širdis vis dar tvinksėjo, keliai drebėjo.
Vargais negalais Emai pavyko susičiaupti. Ji sunkiai atsirėmė į veidrodį, mintyse dėkodama už tokią atramą. Ausis pagavo kalbų nuotrupas, tačiau smegenys atsisakė jas suprasti. Dar kartelį durys atsidarė ir visi išėjo. Sutrikusi Ema vėl atsidūrė vestibiulyje.
– Haris, susiimk, – paliepė sau. Ji vargiai bepažino savo balsą. Virpančiu pirštu dar sykelį spustelėjo dvylikto aukšto mygtuką. Įdomu, kada pražiopsojo savo aukštą? Kai bučiavosi? Kaip vyras gali taip bučiuotis? Turint omeny jos reakciją į bučinį, reikėtų jį įtraukti į šaltųjų ginklų sąrašą.
O ji net nežino jo vardo…
Kai liftas sustojo dvyliktame aukšte – vėl – Ema išėjo, tačiau svaigulys taip susuko galvą, kad paliko lifte lagaminą su ratukais. Tad puolė atgal į liftą, čiupo daiktus ir patraukė link savo kambario. Nejau visa viešnagė bus tokia prisodrinta nuotykių kaip pirmoji diena? Staiga Ema sustingo – prisiminė, kaip tos dvi žavingos moterys kreipėsi į nepažįstamąjį. Jos vadino jį šefu.
ANTRAS SKYRIUS
Kam: Ūkio skyriui
Nuo: Administracijos
Patikrinti oro kondicionierių ir temperatūros reguliatorių 2A lifte. Šiandien pastebėti iš jo išeinantys sukaitę ir apsvaigę svečiai.
Džekobas Hilas žingsniavo darbuotojams priklausančiu sparnu. Šiame viešbutyje su jais buvo elgiamasi pagarbiai, matyt, dėl to, kad Tylos įkūrėja Paiper Devon – nuoširdi, žmones mylinti asmenybė, nors spaudoje dažnai vadinama antrąja Paris Hilton. Žurnalistus klaidino jos išorė – dieviško grožio blondinė naivia veido išraiška. Tačiau visi, kada nors dirbę su Paiper, žinojo, kokia ji iš tiesų. Ši moteris dirbo iki sąmonės netekimo.
Džekobas perėjo savitarnos užkandinę ir patraukė į rūbinę. Jam už nugaros pasigirdo švilptelėjimai. Priėjęs prie savo spintelės, suprato, kas juos sukėlė. Ant spintelės puikavosi dailios juodos šilko kelnaitės.
– Dar vienos, – durininko Džono spintelė buvo greta Džekobo. Jaunutis, vos dvidešimties sulaukęs vaikinukas spoksojo į kelnaites kaip alkanas katinas į lašinius. – Šią savaitę jau antros, – ištarė suglumęs.
Džekobas atsargiai nukabino kelnaites ir sviedė jas Džonui:
– Sveikas sulaukęs Kalėdų!
– Šefe, aš rimtai. Noriu suprasti. – Džonas įsmeigė žvilgsnį į šilko skiautelę savo rankose. – Kokia čia gudrybė? Turiu galvoje, kad be vargo gauni telefono numerius, dovanų… žmogau, išduok paslaptį.
Nieko neatsakęs Džekobas atidarė spintelę. Tiesą sakant, nebuvo ką ir sakyti. Jis specialiai nesiekė moterų dėmesio. Tiesiog tuo mėgavosi. O dėmesio sulaukdavo išties daug. Kai buvo jaunas, tuo dėmesiu džiaugėsi kur kas labiau. Žinoma, jam ir dabar patinka moters prisilietimas, kūnas, kvapas, tačiau kažkas pasikeitė. Regis, nebeliko aistros. Ar būdamas trisdešimt ketverių jau ėmė senti? Bauginanti mintis.
– Juk darau viską, kaip reikia, – tęsė mintį Džonas, – pažadėjęs paskambinu, klausausi jų nesiliaujančių tauškalų, veduosi šokti, negailiu saldžių žodžių.
Конец