Nepasiekiama širdis. Carole MortimerЧитать онлайн книгу.
linktelėjo galva ir pašaipiomis tamsiomis akimis nužvelgė jauną gražią Greisę Heterington.
Lučianas negalėjo nepastebėti, kaip savininkiškai Frensis Vinteris žingtelėjo arčiau Greisės, tarytum įtardamas, kad Lučianas, tas pasileidėlis, pamėgins ją čia pat sugundyti, įdėmiai stebimas Karlaino hercogo ir hercogienės!
Dar jis pastebėjo, kad Greisė Heterington nedelsdama pasitraukė nuo Vinterio…
Ankstesnis Frensio teiginys, kad Lučianas buvęs nevaldomas ir nedrausmingas jaunuolis, skaudino labiau, nei Lučianas norėjo pripažinti, juolab kad jo paties prisiminimuose, kai per moksleivių atostogas lankydavosi draugo Simono namuose, Frensis, jaunesnysis hercogo brolis ir globotinis, nuolat skųsdavo vyresnius berniukus, irzdavo ir verkšlendavo, jei jo nepriimdavo į draugiją.
Pakako vieno žvilgsnio į Greisę Heterington, ir Lučianas suprato, kad būtų kvaila pasiduoti pagundai ir ja pasinaudojus atsikirsti Frensiui. Mergina, be abejonės, nežemiškai graži – rudi plaukai bangomis gundomai krito aplink šviesų trapų veidą, kuriame dominavo tankių tamsių blakstienų supamos neperprantamos pilkos akys ir putli burna, besiprašanti bučinių. Be to, atsainiai pastebėjo Lučianas, ji vos vyresnė už jo paties devyniolikmetę seserį Arabelą.
Nors Lučianas nusipelnė palaidūno reputacijos, kurią užsitarnavo per paskutinius dvejus metus, toks gyvenimas jam pabodo. Galvodamas apie tekusią atsakomybę jis per pastaruosius kelis mėnesius net nusprendė, kad atėjo metas įsitaisyti žmoną, kuri taptų jo dvaro Hampšyre šeimininke ir pagimdytų reikalingų įpėdinių. Vyresnę moterį, suprantančią aukštuomenės įpročius ir susitaikysiančią su tuo, kad Lučianas jai skirtų nedaug laiko ir jausmų…
– Milorde, – mandagiai atsakė Greisė Heterington tyliu kimiu balsu.
Toks balsas, nustebęs pripažino Lučianas, jai nė nesistengiant sužadintų vyro aistrą.
Jis prisimerkęs dar kartą atidžiau nužvelgė Greisę Heterington. Jos plaukai išties gražūs, tamsūs ir švelnūs, tos garbanos jai suteikė viliokiškumo, bet pilkas akis kukliai slėpė ant šilkinių skruostų nuleistos tamsios tankios blakstienos. Jos nosis maža ir riesta, lūpos tame širdelės formos veide putlios, kaklas ilgas ir plonas, o šviesios vakarinės šilko ir nėrinių suknelės atidengtos krūtys stebėtinai pilnos ir švelnios. Likusią liekną figūrą dengė suknelė aukštu liemeniu.
Lučiano žvilgsnis vėl nukrypo į subtilų Greisės veido grožį ir jis raukydamasis mėgino suderinti jos geidulingą balsą su jaunatviškai nekalta išvaizda. Ar ji žino, kaip jos balsas veikia vyrus? Kukliai nuleistos blakstienos, regis, rodo, kad ne, tačiau…
Po velnių, Greisė Heterington – jo sesers bendraamžė, suirzęs ir pasidygėjęs savimi priminė sau Lučianas. Todėl toks patyręs vyras kaip jis turėtų jos neliesti. Nė iš tolo!
– Man regis, per mane užgaišo jūsų vakarienė, – atsiprašydamas tingiai nutęsė jis. – Leiskite jus palydėti prie stalo, jūsų malonybe. – Jis mandagiai ištiesė ranką Karlaino hercogienei.
Greisė net nenutuokė, kad veriama tamsaus neperprantamo lordo Lučiano Sent Klero žvilgsnio buvo nustojusi kvėpuoti, kol jis atitraukė nuo jos akis ir nusisuko, kad palydėtų jos tetą į privatų jiems šiam vakarui paskirtą valgomąjį. Nenutuokė ir to, kad jos skruostai nukaito. Kad rankos virpėjo. O kojos tirtėjo.
Greisė nė kiek neabejojo, kad lordas Lučianas Sent Kleras – toks vyras, būtent toks vyras, kokio jos mama būtų perspėjusi sergėtis atsidūrus aukštuomenėje.
Tokį vyrą moteriai įsimylėti labai pavojinga ir skaudu.
Greisė neketino jo įsimylėti. Ji, žinoma, tikėjosi geresnio gyvenimo palydovo nei nuobodusis Frensis Vinteris, bet tuo pačiu nebuvo naivi ir nemanė, jog toks arogantiškas ir gražus vyras kaip Lučianas Sent Kleras kada nors įsimylėtų ir vestų tokią kaip ji. Sekdama tėvų ir tetos bei dėdės pavyzdžiu Greisė jau buvo apsisprendusi, kad jai tiks tik santuoka iš meilės.
– Greise?.. – nekantriai paragino Frensis Vinteris, kuris stovėjo greta laukdamas, kol galės palydėti ją vakarienės.
Žvelgdama į jį iš po nuleistų blakstienų Greisė nesusilaikiusi dar kartą palygino šį irzlų išvaizdų šviesiaplaukį su melancholiškai gražiu Lučianu Sent Kleru. Diena ir naktis. Gėris ir blogis. Nuobodus ir pavojingas!..
Žavingajam lordui Sent Klerui lydint jos tetą į gretimą kambarį Greisė paniekino Frensio Vinterio savininkišką elgesį, priekaištingai jį nužvelgusi apsisuko ir įsikibo į parankę dėdei.
– Eime, dėde Džordžai? – Ji meiliai jam nusišypsojo, liekna nugara jausdama nepatenkintą žvilgsnį Frensio Vinterio, einančio jiems pavymui.
2
Kaip ir tikėjosi, Lučianui teko atsisėsti tarp Karlaino hercogienės ir Greisės Heterington. Hercogas sėdėjo šalia jos, o akivaizdžiai nepatenkintas Frensis Vinteris atsidūrė tarp savo brolio ir brolienės. Prieš pasirodant Lučianui jis tikriausiai tikėjosi atsisėsti greta gražiosios Greisės, kad gautų visą jos dėmesį.
Nelabojo pastūmėtas Lučianas nusprendė dar labiau paerzinti tą nepatenkintą vyrą ir sutelkė dėmesį į jam parūpusią merginą.
– Kiek žinau, keliaujate į Londoną pokylių sezonui, panele Heterington? – atsisukęs į ją mandagiai pasiteiravo Lučianas.
Ji valgydama sriubą stabtelėjo.
– Taip, milorde.
– Pirmam?
– Taip, milorde.
– O ar anksčiau buvote Londone, panele Heterington?
Tas dulsvas pilkas akis vėl pridengė ilgos tamsios blakstienos.
– Ne, milorde.
Tokio jaudinančio balso jam dar neteko girdėti, pripažino Lučianas, ir pasijuto toliau ją klausinėjąs vien tam, kad pasiklausytų kimaus skambesio. Toks balsas prilygo nuogo kūno glamonei. Jo nuogo kūno.
– Ar nekantriai laukiate pirmojo pokylių sezono? Galbūt viliatės, kad jūsų svajonių princas pasirodys ir apsuks jums galvą?
Pasipiktinusi tingiame balse nuskambėjusia pašaipa Greisė raukydamasi pažvelgė į Lučianą Sent Klerą. Ji išvydo ciniškai perkreiptas lūpas, arogantišką panieką veide, kurią jis juto absurdiškam pokylių sezonui ir jame dalyvaujančioms piršliaujančioms mamytėms, pasišovusioms dukterims rasti tinkamus vyrus.
Jis, be abejo, tą patį manė ir apie Greisę, bežengiančią į visuomenę. Tiesą sakant, ji to nenorėjo. Sutiko vykti tik tada, kai dėdė Džordžas paaiškino, kad tai prablaškytų jos tetą, vis dar skendinčią melancholijoje mirus vieninteliam sūnui.
– Netikiu svajonių princais, milorde, – tyliai pareiškė ji.
Tamsūs antakiai pakilo virš pašaipių akių.
– Ne?
– Nė kiek, milorde, – atsainiai patvirtino Greisė. – Atimkite iš princo titulą, ir ką gausite?
Lučiano Sent Klero žvilgsnis buvo atvirai susidomėjęs.
– Galbūt jūs man paaiškinsite, panele Heterington?
Ji atsainiai gūžtelėjo pečiais.
– Kad jis yra toks pat kaip kiti vyrai.
Jo dailios lūpos pritariamai šyptelėjo.
– Girdžiu… panieką, panele Heterington.
– Ar neturėčiau taip kalbėti? Galbūt klystu, milorde, bet mano supratimu turtingi ir tituluoti aukštuomenės džentelmenai būsimosiose žmonose ieško tik grožio, tinkamos kilmės moters, kuri gimdytų jiems įpėdinius.
– Ką čia