. Читать онлайн книгу.
jo teikiama galimybe įrodyti, ką sugeba.
Lauke pasigirdo automobilio signalas, sutraškėjo žvyras, o tolumoje buvo girdėti vis artėjantis tylus burzgimas. Flora pribėgo prie lango.
– Vilką minim… Tai tarnybinis kariuomenės automobilis. Man regis, Crossley, tėve. Aleksas žinotų. – Ji susižavėjusi žvelgė į dulkinų automobilių konvojų, sekantį paskui žvilgančią mašiną. – Dievulėliau, jų tiek daug. Kur kareiviai miegos?
– Tikrai ne namuose. Na, bent… Gal ir galėtume priimti kelis karininkus, – neįtikinamai tarė ledi Karmaikl.
– Brangioji, – tarė dvarininkas, – jau netrukus tai bus jų namai. Jie miegos kur panorėję. O kol kas, spėju, pasistatys palapines.
– Pievoje! Atviroje vietoje! Endriau, tu negali…
– Elizabete, privalai leisti smulkmenomis rūpintis Florai.
Sunkvežimis po sunkvežimio stojo prie namų, ir Florai regėjosi, kad iš jų plaukia ištisas batalionas vyrų. Jai teko užgniaužti nerimą ir baimę.
– Kaip kokia invazija, – pasibaisėjo motina, ir Flora nenoromis sutiko, kad ji teisi.
Tarnybinio automobilio vairuotojas atidarė dureles ir pro jas pasirodė išblizgintas batas. Flora atsitiesė ir giliai įkvėpė. Juk tai drąsūs mūsų vaikinai, – priminė ji sau.
– Manau, geriau eikime ir pažiūrėkime, kuo galime jiems padėti.
Tėvas suspaudė jos petį.
– Bravo, – švelniai tarė jis. – Pirmiau nuvesk motiną į sodybą. Prisidėk prie manęs, kai tik galėsi.
Jausdamasi toli gražu ne drąsiai Flora stebėjo, kaip jis išeina, tada atsisuko į motiną ir pasidabino dirbtine šypsena.
– Na, regis, karas atkeliavo į Glen Masaną.
Antras skyrius
Žeranas išsiblaškęs klausėsi, kaip pulkininkas Aičisonas monotoniškai, lyg teisėjas mirties nuosprendį, bėrė kariuomenės taisykles, statutus ir įstatus, reguliuojančius namo rekvizavimą. Priešais jį ant prašmatnios paauksuotos sofos įsitempęs sėdėjo lordas Karmaiklas, jo veidas buvo bereikšmis, nors iš nerimastingai ir impulsyviai besilankstančių pirštų buvo aišku, kad jis tiesiog demonstruoja aristokratišką pasipūtimą.
Dvarininkas buvo aukštas, liesas vyras raudonų plaukų kupeta ir tvarkingai apkirpta barzda – jis labiau priminė akademiką nei išnaudotoją žemvaldį, koks tikrų tikriausiai ir buvo. Jo ilgas, siauras veidas turėjo kažką gražaus, inteligenciją išdavė platūs antakiai ir veriantis žvilgsnis. Kiaurai žvelgiančios akys, pamanė Žeranas, kai į jas dirstelėjęs pasijuto skrupulingai nužiūrinėjamas. Jis ištiesė pečius ir atsakęs tokiu pat žvilgsniu nustebo, kai dvarininkas į tai jam gudriai nusišypsojo.
Pulkininkui ėmus kalbėti apie atlygį, Žerano dėmesys nuklydo. Svetainė buvo didžiulė, aukštų lubų karnizai sudarė geometrines formas, atrodančias kone rytietiškai. Pro didžiulį langą tolimajame gale atsivėrė vaizdas į sodą už namo, o kitoje pusėje masyvų balto marmuro židinį supo skulptūros su paauksuotais deglais rankose. Afroditė? Artemidė? Atėnė? Žinodamas, kad neturėjo nė menkiausios galimybės įstoti į universitetą, ir iš prigimties jusdamas antipatiją viskam, kas bent kiek dvokė prabanga, Žeranas į savo išsilavinimą neįsileido jokių klasikinių elementų. Jam visos graikų deivės atrodė vienodos.
Staiga atsivėrus durims į vidų įlėkusi mergina trumpam privertė priblokštą pulkininką nutilti. Ryškūs, liepsningi jos plaukai iškart išdavė, kad ji – dvarininko dukra. Žeranas atsistojo keletu sekundžių anksčiau, nei tai pavyko padaryti kūningajam pulkininkui. Ne mergina, o jauna, dvidešimties metų sulaukusi moteris. Aukšta ir laiba, apsivilkusi viena iš tų baltų suknelių, kurias vilkėti sau leisti galėjo tik pasiturinčios damos, o kaklą buvo apsirišusi keistai vyriška juodo šilko kaklaskare, kuri tik pabrėžė jos moteriškumą.
– Pulkininke, leiskite pristatyti jums mano dukterį Florą.
Per kambarį ji greičiau ne perėjo, o nusklendė, nors Žeranas puikiai matė, kad dailiais bateliais apautos jos pėdos tvirtai stovėjo ant grindis dengiančių senovinių kilimų, be to, matė ir tai – nes pasivargino pažiūrėti, – kad jos kulkšnys buvo tokios pat laibos ir elegantiškos kaip ir ji visa. Ant pakaušio susegti jos plaukai buvo vienu atspalviu tamsesni nei tėvo, spalva žvilgesnė. Dėmesį prikaustančiose pilkšvai melsvose akyse žibėjo vos lašelis puikybės, o putnios lūpos kone šypsojo. Ji tikrai ne graikų dievaitė, bet iš tiesų daili.
Dabar ji klausiamai į jį žvelgė.
– Kapralas Kaselis, – tarė tėvas juos supažindindamas.
– Kapralai Kaseli. Kaip laikotės?
Netikėtai jį užklupo pilvą įsitempti privertusi karšto geismo strėlė. Flora Karmaikl, turtinga lepūnėlė, tikrai nebuvo jo skonio. Ji pasisuko į jį, pakėlusi vieną tamsų antakį, ir ištiesė gležną rankelę. Jis užuodė jos gėlių aromato kvepalų dvelksmą; jis svaigino. Akimirką, tik vieną akimirką, kai jo pirštai palietė jos ranką ir jos akys kiek išsiplėtė, jam pasirodė, kad ir ji pajuto jųdviejų ryšį. O tada prisiminė, kas jis toks ir kur yra. Moterys, tokios kaip Flora Karmaikl, nesižvalgo į tokius vyrus kaip jis, o tokie vyrai nesibroliauja su priešu. Jis atžariai paleido jos ranką ir atsisėdo, per vėlai suvokęs, kad neatsakė į jos pasveikinimą, ir taip, dar nė neprasižiojęs, greičiausiai patvirtino jos spėjimą, kad yra visiškas paršas.
Flora atsisėdo tėvo pašonėje ant sofos, jausdamasi kiek sutrikusi. Ar ją ką tik paniekino? Kitoje kambario pusėje įžūlusis kapralas neatitraukė akių nuo savo viršininko, tad ji slapta galėjo jį nužiūrėti. Jis atrodė maždaug Robio amžiaus, gal dviem ar trimis metais vyresnis nei ji pati, nors tiksliai pasakyti buvo sunku – jis spinduliavo kažkokį griežtumą, kuriuo jos vyresnysis brolis nepasižymėjo. Rašalo juodumo plaukai buvo negailestingai trumpai nurėžti. Vadinasi, jis tarnauja neseniai? Po aukšta, protinga kakta juodavo tamsios, vešlių blakstienų apsuptos akys. Jo veidas buvo kampuotas, jį švelnino tik putni apatinė lūpa. Tai įsimintinas ir išvaizdus veidas, nors tikrai ne geras ar švelnus.
Staiga jis atsisuko ir pagavo ją spoksant. Ji nusprendė nenusukti žvilgsnio, nors juto, kaip kaklu aukštyn kyla raudonis. Ką ji padarė, kad nusipelnė tokio priešiškumo? Jis prieš ją visas net šiaušėsi.
– Flora?
Ji aklai atsisuko į tėvą, o pirštai nevalingai kilo prie kaklaskarės.
– Pulkininkas kaip tik aiškino, kad kapralas Kaselis bus atsakingas už praktinius rekvizicijos reikalus. Deja, tam vadovauti turėjęs leitenantas negaluoja.
– Žinoma, aš viską seksiu, – tarė pulkininkas. – Apsistojau pas seną kolegą, gyvenantį kaimynystėje, pulkininką Patersoną. Ar pažįstate jį, lorde Karmaiklai? Drauge kovėmės su afrikiečiais. – Pulkininkas Aičisonas nutilo, lyg staiga sutrikęs. – Ką aš…
– Ekskursija. Sere, – nevisai subtiliai paragino kapralas, – kad nuspręstume, kokius kambarius kam panaudoti.
Jo balsas buvo netikėtas, akcentas švelniai liūliuojantis.
– Jūs iš Velso, – kiek nustebusi šūktelėjo Flora.
– Aš karys, panele Karmaikl.
Tai nebuvo vien priešiškumas – akivaizdu, kad tas vyras akimirksniu ėmė jos nemėgti, o tai turėtų būti visiškai nesvarbu ir tikrų tikriausiai neturėtų jos skaudinti. Flora atsistojo, priversdama pakilti ir pulkininką bei įžūlųjį kapralą. Jis buvo aukštesnis, nei ji tikėjosi, ir labiau bauginantis su nepriekaištinga savo uniforma, kiek pražergtomis kojomis nublizgintais batais, lyg būtų sargas ir nenorėtų