Pagrobtoji grafienė. Ann LethbridgeЧитать онлайн книгу.
siekė be jokių skrupulų.
– Tada kitą kartą, kai vėl būsi mieste, – atsiliepė Beinas. – Pranešk iš anksto, ką būsi suplanavęs, ir suorganizuosiu ramų vakarą namuose. O tu tuo tarpu nustok ūžavęs. Atrodai visai nusibaigęs.
Geibas nusijuokė.
– Nejau taip jau blogai?
– Ne taip blogai, kad pastebėtų kiti, – tai pasakęs Beinas nuėjo šalin.
Tas žmogus per daug mato!
Atsidusęs Geibas apsižvalgė, ieškodamas tinkamos šokių partnerės įvaizdžiui palaikyti. Tokios, kuri iškart neatstumtų. Aplink apstu moterų, kurioms patinka paflirtuoti su jo reputacijos vyru, jei tik jis neieško daugiau nei maloniai praleisti laiką.
Šurmulys tolimajame salės gale sustiprėjo. Aukštuomenė sukruto, be abejonės, išgirdusi kokį gandą arba skandalą. Minia šokių aikštelės pakraštyje siūbtelėjo it stiprios srovės susuktas vanduo ir prasiskyrė priešais tokio dėmesio sulaukusį objektą.
Moteris, jam nematyta. Ne per aukščiausia, bet ir ne žemutė. Plaukai nei rudi, nei kaštoniniai, nei auksiniai, bet spindėjo visais šiais atspalviais. Veido bruožai nei klasikiniai, nei dailūs, nei paprasti, nes dėmesys pirmiausia krypo į didžiules žydras akis, įrėmintas stebėtinai tamsių blakstienų. Dažytos ar kaip? Ir kodėl jam turėtų rūpėti? Ji nežėrėjo ir neblizgėjo papuošalais kaip kitos, bet ir nenublanko kaip ką tik į miestą atvažiavusi panelė. Spindinčią šilumą skleidė kaklą puošiantis prigludęs perlų vėrinys.
Ir Beau Monde sukosi aplink ją kaip bitės aplink žydintį dobilą. Prabangiai apsirengusios moterys gaudė kiekvieną jos žodelį, o vyrai tiesiog varvino seilę ganydami akis į gilią suknelės iškirptę. Žvilgsnius traukė apnuoginti pečiai ir aukšta balta, strazdanėlėmis nubarstyta krūtinė. Nuojauta jam kuždėjo, kad ji prancūzė. Nedaugelis bričių drįstų vilktis tokią permatomą sidabro spalvos suknelę, nesukdamos galvos dėl negailestingai sudrėkintų apatinių sijonų 1. Tikriausiai neseniai emigravusi? Veikiausiai atvyko per pastaruosius keletą mėnesių, kol jo nebuvo.
Jausminga kaip nuodėmė moteris. Žodžiai aidėjo jo galvoje. Stebindami ir šokiruodami. Paskutiniu metu retai tekdavo pajusti tokį atsaką moteriai, kad ir kokia graži ar madinga ji būtų.
Jos žvilgsnis nuslydo per jį ir grįžo atgal. Beveik nepastebimai krustelėjo tamsūs kaip blakstienos antakiai. Akyse šmėkštelėjo susidomėjimas ir tuoj po to – geismo atpažinimas. Tas žvilgsnis sudrebino kiekvieną nervą jo kūne, po virpesių sekė karščio pliūpsnis. Viduje kažkas sukrutėjo, tarytum jam būtų persukę stuburą. Apstulbęs Geibas sustingo. Jos giedrų akių žvilgsnyje įkliuvęs kūnas atgijo. Tai buvo šaltai vertinantis žvilgsnis, kuris vedė į laikui nepavaldžias erdves, slepiančias nuogą pažeidžiamumą. O gal ir ne. Praėjo mirksnis, ir vien mintis apie tai, žvelgiant į tą susitvardžiusią būtybę, pasirodė absurdiška.
Staiga protas nušvito. Ji viena iš tų, apie kuriuos jį įspėjo.
Vadinasi, prancūzai. Tik jie gali pagalvoti, kad jis neatsispirs moters vyliams. Matyt, leidosi apmulkinami jo išvaizdos, kad patikėjo jį būsiant lengvą grobį. Taip, moteris jam išties pasirodė nepaprastai patraukli, bet tą patį galvojo ir visi kiti kambaryje susirinkę vyrai.
Tegu viską skradžiai! Ir jei jis teisus, kam tikrinti jo lojalumą tokią lemtingą akimirką? Tai, kad dabar teks kautis dar ir kitame fronte, mažų mažiausiai erzino. Vis dėlto pats jų vietoje tikriausiai irgi būtų patikrinęs tokio kaip jis ištikimybę. Nuo jo vaidmens priklauso jų planų sėkmė. Jeigu jis pasirodys esantis silpnoji grandis, įsiveržimą gali tekti atidėti mėnesių mėnesiams. Geibui to tikrai nesinorėjo. Kuo labiau jie nervinasi, tuo sunkiau bus padaryti galą jų siekiams kartą ir visiems laikams.
Jeigu jis išklos „Skeptrui“ įtarimus apie šią moterį, jie pareikalaus pašalinti pavojų. Šaltai ir brutaliai. Kaip pašalino Marianą. Prisiminus Geibui sugniaužė skrandį.
Ne. Kol neturi įrodymų, jis niekam nieko nesakys. Įtarimai yra viena, bet jam reikia išsiaiškinti, kas ją pasiuntė ir kodėl. Tik kvailys bandytų atsikratyti pavojaus, nežinodamas, kokie vėjai jį atpūtė.
Nuo įtampos įsitempė raumenys. Reakcija į žinią apie laukiantį susirėmimą. Išlaikydamas išorinę ramybę, Geibas patraukė per saloną, lankstydamasis ir šypsodamasis, o oda tuo metu dilgčiojo, ir kūnas degė vidine ugnimi. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą jį taip paveikė nuojauta. Vien dėl to, kad per akimirksnį jis atgijo.
Sukiodamasis tarp sau lygių, Geibas išgirdo minint jos vardą. Nikoleta, grafienė Vilandri. Aukštuomenės naujokė.
Nuslinkęs prie gaivinamaisiais gėrimais ir užkandžiais nukrauto stalo, jis apsidžiaugė, kad nebematyti Armando. Geibas specialiai sulėtino alsavimą, prisivertė mąstyti logiškai, mintyse perkratydamas prancūzų kilmingųjų giminystės linijas. Vilandri. Sena pavardė. Dabar tikriausiai išnykusi, galvojo jis. Dėl savo neužtikrintumo jautėsi nejaukiai. Nežinojimas žaidime, kur statymai tokie dideli, daro žmogų pažeidžiamą. Tačiau kad ir ko jis nežino, nuojauta kuždėjo, kad ji toji, dėl ko jį įspėjo Armandas.
Karštis išblėso, palikdamas šaltą apsisprendimą. Vienaip ar kitaip, jam teks išsiaiškinti grafienės Vilandri paslaptis prieš grįžtant į Kornvalį. Ir greitai.
Be jokios abejonės, Gabrielis d’Arsi, Murshedo markizas, bus sunkiausia iki šiol Nikei tekusi užduotis. Jo šaltose mėlynose akyse prieš nusisukant suspindo su niekuo nesupainiojamas iššūkis. Ją įspėjo – su šiuo vyru menki juokai, kad ir kokie gandai sklinda apie jo žavesį.
Tačiau per tą trumpą žvilgsnių susitikimą kažkas įvyko. Kad ir kaip ji stengėsi, gerai pažįstama grafienės Vilandri, gundančios moters, kuria ji tapo norėdama nepražūti santuokoje, kaukė vos nenukrito nuo veido, atidengdama Nikę Rido, merginą, kokia ji kadaise buvo, atlapaširdę, pažeidžiamą ir neapsaugotą. Galbūt apsauginį skydą perskrodė Murshedo fizinis patrauklumas, jo auksinės garbanos ir vyriškas sudėjimas, kuriame nebuvo matyti jokių sugedimo pėdsakų, kurių būtų galima tikėtis iš žmogaus, puolusio taip žemai, kad išduotų savo šalį. Saldžiai skausmingas plazdenimas pilve, kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė, kraupiai sukrėtė. Ji juk tikėjosi nepajusti nieko. Už tokį silpnumą, jei Vilandri būtų dar gyvas ir išvydęs šią pradedančiojo klaidą, būtų pelniusi antausį. Gundyme negali būti jokių jausmų. Moteris niekada nesižavi vyru. Ji tik erzina ir kankina.
Akimirksniu suvokusi klaidą, ji apsisiautė grafienės įvaizdžiu tarytum plieniniu maskarado kostiumu. Nikė Rido palaidota prieš daugelį metų. Grafienė niekada neduodavo valios troškimams. Kad ir koks gražus ar kerintis jis pasirodytų esąs, markizas nekelia jokios grėsmės moteriai, kuri savo meno mokėsi iš tikro meistro. Ji atskleis visas jo paslaptis ir suras išdavystės įrodymų.
Tokios alternatyvos kaip nesėkmė išvis nėra. Negali būti, jeigu ji nori, kad Polas įvykdytų pažadą ir parūpintų suklastotus dokumentus, su kuriais galėtų nusigauti į Prancūziją. Užuomina, kad sesuo dar gali būti gyva ir liko ten visai viena, slėgė širdį, o gerklės gale graužė rūgštus kaltės skonis.
Demaskavusi Murshedą, ji gautų progą kartą ir visiems laikams išsiaiškinti tiesą.
Prireiks nemažai atsargumo, kad sužvejotų jo reputacijos vyrą. Nikoleta prisigraibstė apie jį visokių paskalų. Madingai rengiasi. Ūžautojas. Pavojingai laksto kinkiniu ir skina pergales bokso ringe, nors yra liesas it pelais maitintas ir ilgakojis. Ir dar nepataisomas mergišius. Žmogus, kuris į nieką nežiūri rimtai, nebent tai būtų jo švarko sukirpimas ir kaklaskarės mazgas. Vyras, kuris vienodai lengvai juokiasi iš savo sėkmių ir nesėkmių prie kortų stalo. Vyras, kuris gyvena taip, tarytum būtų gavęs palikimą, bet, anot gandų, yra plikas kaip tilvikas. Jau vien dėl pastarojo gando jai kilo įtarimas.
Tačiau