Tikrasis Rio. Sandra MartonЧитать онлайн книгу.
per galvą marškinėlius jais nusišluostė veidą.
Saulė ėmė leistis. Diena artėjo į pabaigą. Jis nenorėjo išvažiuoti. Mieste bus karšta ir triukšminga…
Rio žaibiškai apsisprendė.
Išsimaudys. Paskui, užuot parskridęs į Manhataną, nakvos čia. Po velnių, kodėl gi ne? Dauguma užsakytų baldų buvo atvežti. Namo prižiūrėtojo dėka jis turėjo kepsnių, šviežių kukurūzų, net vyno. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo patrauklesnė…
Bzz.
Po velnių, kas čia? Bitė? Vapsva? Ne. Tai vidinis ryšio įrenginys prie vartų.
Jis nieko nelaukė…
Bzz. Bzz. Bzz.
Orsinis. Tikriausiai jis. Tas kvailys vis dėlto pasirodė pavėlavęs tris valandas.
Rio nusijuokė. Reikėjo pripažinti, kad tas kvailys turėjo cojones2, bet tik tiek. Nė už ką jo neįleis. Šiandien reikalai baigti. Dabar prasidėjo laisvalaikis. Ramybės metas. Jo…
Bzz. Bzz. Bzz. Bzz.
Rio sukryžiavo rankas. Nenusileido.
Tas prakeiktas dalykas vėl suzvimbė.
Cristo! Kaip reikės juo atsikratyti?
Vėl zvimbia. Rio prisimerkė, nužygiavo prie vidinio ryšio įrenginio ir spustelėjo mygtuką.
– Ko? – suriaumojo jis.
Garsiakalbyje pasigirdo traškėjimas.
Rio nusikeikė ir trinktelėjo mygtuką. Nieko gero. Orsinis tikriausiai spaudžia mygtuką, o gal šis sumautas daiktas išvis neveikia. Buvo girdėti tik traškėjimas.
Bzz. Bzz. Bzz. Bzz.
Jis sukando dantis. Jei Orsinis nori vidun, tai pateks ir dar gaus pamoką apie mandagumą ir punktualumą. O jis tikrai nusiteikęs pamokyti.
Rio suglamžė marškinėlius ir numetė šalin, trūktelėjo stiklines duris, vedančias į didįjį kambarį, ir nužygiavo per namą iki vestibiulio, palikdamas pėdsakus ant Kararos marmuro grindų.
– Po velnių, – suriaumojo jis atlapodamas laukujes duris…
Ir sustingo.
Ilgu nebaigtu keliuku artėjo figūra. Tiksliau, mėgindama skubintis, bet ar gali kas nors greitai eiti nelygiu, duobėtu ir akmenuotu paviršiumi mūvėdamas…
Ar tai aukštakulniai?
Jį aplankė ne Izis Orsinis.
O moteris.
Tebūnie prakeiktas tas neveikiantis vidinio ryšio įrenginys ir vartai!
Jam jau teko tai patirti. Moteris nusprendė, kad jis – tikroji jos meilė. Nė nebuvo su ja kalbėjęs, nė vardo jos girdėjęs ir pačios gyvenime neregėjęs, bet nepajudinamai įsitaisė jos mintyse. Ji siuntė jam laiškus. Elektroninius laiškus. Siuntė dovanas ir atvirukus. Nenuilsdama persekiojo netoli jo buto Manhatane – tuomet jis galiausiai, tiesa, nenoriai, pareiškė kaltinimus.
Ar tai vėl ji?
Ne. Jo persekiotoja buvo maždaug penkiasdešimties, žema ir apkūni. Ši moteris jauna. Įpusėjusi trečią dešimtį. Aukšta ir liekna, apsirengusi lyg eitų į tarybos susirinkimą: aukštakulniai, balta palaidinė po švarkeliu, tamsūs griežtai sušukuoti plaukai. Ji nepanėšėjo į išprotėjusią persekiotoją ar smalsią žurnalistę, tačiau Rio iš patirties žinojo, kad jos galėjo būti tas pats asmuo, bet kam tai rūpi?
Jai čia nėra reikalo slankioti – tik tai svarbu.
– Dabar pat sustokit, – suvambrijo Rio, bet paliepimas jos nesustabdė, todėl jis prisimerkęs nusileido laiptais. – Sakiau…
– Manęs laukia ponas Dakila.
Ne žurnalistė ir ne pamišėlė, bent jau ne jo ieškanti, jei jau neatpažino kad ir bemarškinio, su džinsais ir darbiniais batais. Bet akivaizdžiai turėjo savų slaptų ketinimų.
Rio šyptelėjo.
– Ponia, užtikrinu jus, jam tai būtų naujiena.
Dabar juos teskyrė keli žingsniai. Iš arčiau jis pastebėjo, kad jos sijonas įplėštas, aukštakulniai purvini, o palaidinė sutepta. Plaukai iš tiesų ne taip tvarkingai surišti, kaip jis iš pradžių manė; aplink veidą buvo išsipešusios tamsios garbanotos sruogelės.
Įdomus veidas. Trikampio formos. Išsikišę skruostikauliai. Didelės žalios akys. Katiniškos, – pamanė jis.
Gal tai ir nesvarbu, bet jei ją ištiko kokia nelaimė, jis tikriausiai galėtų bent jau pasisiūlyti…
– Manote, kad jam tai būtų naujiena, – ištarė Izabela Orsini, tikėdamasi, kad jos balsas nevirpa, nors viduje tirtėjo lyg dubenėlis nesustingusios želė, o po visko, ką šiandien teko patirti, ji nė už ką neleis šitam pusnuogiam, tik kvailelėms patinkančiam gražuoliui, turtingos, galingos ir pasipūtusios beždžionės patarnautojui, jos sustabdyti.
Akimirką stojo tyla. Paskui ponas Pusnuogis kilstelėjo tamsų antakį.
– Tikrai.
Jo balsas buvo švelnus, Izės širdis net suspurdėjo. Velniop tas tuksinčias širdis, – pamanė ji ir kilstelėjo smakrą.
– Tikrai, – pasakė ji sukaupusi išdidumą.
Ponas Pusnuogis dar kartą šyptelėjo ir mostelėjo durų link.
– Tokiu atveju, – beveik murkdamas tarė jis, – verčiau užeikite.
Antras skyrius
Nuogas vyras.
Namas vidury plyno lauko.
Atviros durys ir kvietimas užeiti.
Izė sunkiai nurijo seiles.
Ar tikrai to norėjo? Ji nemėgo rizikuoti. Visi tai žinojo, net tėvas, kuris apie savo vaikus nieko nenutuokė.
Girdėjau, svarstai apsiimti naują klientą, Izabela, – vienos iš suvaidintų sekmadienio vakarienių Orsinių rūmuose metu pasakė Cezaris Orsinis. – Bet taip nebus.
– Atsiprašau? – ištarė Izė.
Tėvas ją nudelbė žvilgsniu, kuris, jos nuomone, bylojo Aš šios šeimos galva, tik, deja, jo galingiausios Rytų pakrantės famiglia dono žvilgsnis labiau kaustė aplinkinius, nei paties sūnus bei dukteris.
Šiems jis nebuvo galva. Viso labo gėda, kurią reikėjo pakęsti vardan motinos.
– Ar angliškai kalbu prasčiau už tave? Sakiau, tu Rio Dakilai nedirbsi.
– O taip sakai, nes?..
– Aš jį žinau, o tai, ką žinau, man nepatinka. Todėl negali būti nė kalbos, kad tapsi jo tarnaite.
Izabela būtų nusijuokusi, jei tėvo nuomonė apie tai, kaip ji uždirba duoną, nebūtų toks senas argumentas.
– Nesu tarnaitė, tėve, aš apželdintoja, baigusi Konektikuto universitetą.
– Sodininkė.
– Tikrai taip. O kas, jei ir būčiau, pasak tavęs, tarnaitė? Kambarinės arba virėjos darbas taip pat garbingas.
– Orsiniai prieš nieką nesižemina ir nekeliaklupsčiauja, Izabela. Supratai?
Ji nė nesuprato, kaip tėvas sužinojo, kad ji pakviesta į pokalbį dėl darbo pas milijardierių, apie kurį pirmąkart išgirdo vos prieš porą savaičių. Ir stebėjosi, kad Cezaris manė ją klausysiant jo paliepimų.
Tiesą sakant, jo įsitikinimas, kad ji jam paklus ir įtikino rimtai apsvarstyti pasiūlymą, ko iki tol ji neketino daryti.
O štai dabar
Drąsos (perk.).