To nesuvaidinsi. Natalie AndersonЧитать онлайн книгу.
tavo manymu, paslaugas aš teikiu? – išpyškino ji.
Jo akys blykstelėjo, vyzdžiai išsiplėtė taip greitai, kad beveik visa rainelė tapo juoda. Ji sustingusi žvelgė, kaip jo akyse tirpsta žali ir mėlyni atspalviai. Jo veidas tobulai simetriškas, žandikauliai kampuoti, o plaukai tokie, kuriuos norisi sušiaušti ir tuojau pat tvirtai į juos įsikibti.
Penės delnai sudilgsėjo ir ėmė kaisti. Ji įsivaizdavo liečianti ne tik jo plaukus, bet ir švelnią stangrią odą, glostanti vis greičiau ir greičiau ir… O Viešpatie, kas čia dabar?
Penė pasistengė susitvardyti. Negalima taip galvoti. Ji nuleido akis ir susičiaupė, nurijo seiles, bet suprato, kad alsuoja taip garsiai, kad beveik šniokštuoja. Vėl.
Meldė Dievo, kad Karteris nesuprastų, ką ji mąsto. Pažvelgė į jį. Akyse nebeliko mėlynumo, vien žali ugniniai žiedai aplink didžiulius juodus vyzdžius. Skruostai raustelėję. Galbūt ir jos. Penės kraujas tiesiog kunkuliavo, visas kūnas kaito, – žinoma, ir veidas. Bet Karteris bent jau nešniokštuoja kaip perkaitęs šuo, kaip, deja, ji.
Juodu kurį laiką tylėjo. Bet Penė jautė, kad juos sieja neįtikėtinas potraukis. Prigimtinis. Beveik nevaldomas.
– Sąskaitose yra neatitikimų – kažkas įmonėje slepia pajamas, – staiga ištarė Karteris, pakėlęs galvą.
– Ką?
– Esu čia tam, kad patikrinčiau dokumentus ir sužinočiau, kas tą daro ir kaip.
Kažkas vagia? O Karteris atvyko čia to vagišiaus gaudyti? Meisonas sakė, kad jis vadovauja kažkokiai įmonei Melburne, tai jis čia kaip vyriausiasis buhalteris ar panašiai?
Vis tiek kažkas čia ne taip. Jis atrodė kaip podiumo gražuoliukas, o ne moksliukas.
– Vieninteliai žmonės, žinantys, kodėl aš čia, esame mudu ir Meisonas, – tęsė jis. – Darbuotojams pasakysime, kad esu Meisono draugas, porai savaičių pasiskolinęs kabinetą. Taip ir yra.
Žalia ugnis jo akyse atšalo iki skaisčiai mėlynos. Jausmingos lūpos susispaudė į tiesią rūsčią liniją. Penė žvelgė, kaip jis šąla, ir mąstė apie tai, ką išgirdo.
Tada suprato.
– Manei, kad vagis – tai aš? – Ji įsiutusi vos nesuriko. Galima vadinti ją kaip nori, bet jau tikrai ne vagile. – Aš, po galais, geriausia sekretorė šiame mieste. Kruopščiai dirbu, esu sąžininga. Kaip, po galais, drįsti čia įsiveržti ir svaidytis šlykščiais kaltinimais?
– Žinau. – Karterio veidas įsitempė. – Atsiprašau. Meisonas jau pasakė, kad tai negali būti tu.
Jis vėl sušvito šypsena ir tiesiog ją nuginklavo. Ta šypsena sušildė jo veidą, o Penės širdis sutuksėjo. Bet ji neleido pykčiui peraugti į potraukį.
– Vis tiek taip pamanei, – papriekaištavo jam.
– Na, turi pripažinti, kad atrodė… atrodė… – Karterio žvilgsnis nuslydo žemyn. – Atrodė…
Jos kūnas, nepaisant šlapio ir šalto sijonėlio, tiesiog degė. Ką gi, šio potraukio suvaldyti negalima, tad protingiausia bus pabėgti.
– Ką gi, jei jau atsispoksojai, – ironiškai tarė Penė, žvelgdama jam į akis, – gal kiek atsitrauksi ir leisi man praeiti?
– Dar ne. – Jis kreivai šyptelėjo. – Dar spoksau.
Ji įsitempė, vos tvardėsi nesurikusi. Karteris nuleido blakstienas ir surimtėjo. Penė irgi pažvelgė žemyn. Jos šlapias sijonukas dabar atrodė esąs odos spalvos ir visiškai prigludęs, lyg ji būtų nuoga. Dar blogiau, ji geidė… ir siaubingai bijojo, kad šitai akivaizdu.
– Tau šalta, – švelniai tarė jis.
Taip, kuo akivaizdžiausia.
– Vanduo ąsotyje buvo atvėsintas.
– Štai dėl ko…
Teliko išsisukinėti. Penė krestelėjo galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Kokia dar galėtų būti priežastis?
Jis vyptelėjo. Įdegęs veidas, balti, tiesūs, tobuli dantys. Visas jo veidas atrodė tobulas. Su tais tamsiais marškinėliais ir tamsiomis kelnėmis jis panėšėjo į gražuolį piratą, tą įspūdį sustiprino poilgiai plaukai. Spoksojimas vargino, o dabar Karteris akimis rijo jos lūpas.
Penė suprato jo ketinimus. Juto juos savo lūpomis, troško prisilietimo. Bet netgi jai tai būtų beprotybė. Penei nepatiko, kaip daužosi jos pulsas. Nepatiko, kad jos kūnas taip trokšta prisilietimų.
– Nepradėk vėl įžeidinėti, – tarė ji, mėgindama susivaldyti. Bet šie žodžiai nenuskambėjo taip garsiai, kaip ji tikėjosi. Greičiau tai buvo šnabždesys, nes ji vos galėjo pajudėti, vos įstengė kvėpuoti.
– Argi vertinti grožį – įžeidimas?
Penės širdis daužėsi. Ji buvo pratusi prie savimi pasitikinčių vyrų. Tokius ir mėgo – nepažeidžiamais šarvais. Bet čia susidūrė ne su paviršutinišku akiplėšiškumu, o su įgimta arogancija. Karteris stovėjo dar arčiau, užgožęs visus jos pojūčius. Visos slapčiausios Penės kūno vietelės priplūdo kraujo, o galva visiškai ištuštėjo.
Staiga jis nusišypsojo dar plačiau – taip įsiplieskia liepsna dujų degiklyje, kai netyčia pasuki rankenėlę ne į tą pusę. Kilstelėjo ranką ir pirštu perbraukė jos lūpas. Penė suvirpėjo.
Šokas. Ją ištiko šokas. Štai kur bėda. Štai kodėl ji nesipriešina…
Jo veido išraiška dar labiau sušvelnėjo.
– Gerai jautiesi?
– Mmm.
Jos lūpomis klaidžiojantis Karterio pirštas neleido ištarti tų žodžių, kurių vis tiek nebūtų pajėgusi ištarti. Ji pernelyg stengėsi laikyti lūpas sučiauptas, kad vyras negalėtų jų praverti. Bet jis kažkodėl suprato tai kaip kvietimą, atitraukė pirštą ir staiga prisispaudė lūpomis.
Ak.
Aplinkui viskas nušvito. Tai buvo šiltas, švelnus, įtaigus bučinys, kuris žadėjo daug daugiau nei davė. Bet ir to jau buvo pakankama. Karteris dar labiau priartėjo – ne grasindamas, bet skleisdamas vyrišką aromatą, versdamas moterį priimti jį. Versdamas geisti labiau. Ji atsipalaidavo, nustebo, kad tai – ne kvapą gniaužiantis, begėdiškas aistros proveržis. Akys užsimerkė, o kūnui rūpėjo vien tik nepaprastas į jį srūvantis saldumas. Jau seniai Penė nebuvo jautusi nieko panašaus, tie subtilūs kerai sutirpdė jos pasipriešinimą, ir ji ėmė trokšti to, ką Karteris slėpė.
Penė prasižiojo, nieko negalėjo padaryti. Jis tuojau pat atsiliepė. Moteris išgirdo jo pasitenkinimo atodūsį, jo rankos persikėlė ant švelnaus jos kūno. Karteris greitomis ją paglostė, prisitraukė, o ji virpėjo iki pat kojų pirštų galiukų. Turėjo įsitverti į jo pečius, kitaip būtų pargriuvusi. Bučinys pagilėjo, ji jautė plačią lygią spintelės plokštumą ir gaivališką vyro jėgą. Jis skverbėsi į jos burną, ir ji atlošė galvą. Kilstelėjo ranką, panėrė pirštus jam į plaukus. Jis puolė dar įnirtingiau, dar labiau atlošė ją, kad galėtų stipriau apkabinti, nubučiavo skruostus ir kaklą, paskui užvaldė lūpas, šįsyk – su geiduliu, valdingai.
Penė suvirpėjo ir pajuto, kad jis dar labiau prisispaudė prie jos. Ji buvo įkalinta tarp jo ir spintelės. Tačiau dabar visai netroško pabėgti.
Nuo jo pasitikėjimo savimi svaigo galva. Bet nuo jo bučinių – kur kas labiau. Lyg jis būtų nusprendęs suteikti jiems abiem patį didžiausią malonumą, ir, geismui stiprėjant, jos įprasta savitvarda tirpo.
Karteris buvo lyg į šilką įvyniotas plienas, ir ji troško jausti jį visą,