Ak, kokia aistringa naktis!. Leslie KellyЧитать онлайн книгу.
patiko tavo kostiumas.
Jis nužvelgė laisvus medvilnės marškinėlius trumpomis rankovėmis ir nepadoriai aptrintus džinsus.
– Vyruko prie durų?
Cha. Prajuokino.
– Kalbu apie vaiduoklį. Kodėl jį nusivilkai?
– Nemoku elgtis su žirklėmis. Iškirpau per mažas skyles akims ir nemačiau, kur, po velnių, einu.
Ji nusijuokė. Čezas visada dirbo atbulomis rankomis. Bet dabar Lulu galėtų lažintis, kad jis tomis rankomis gebėtų padaryti nuostabių dalykų, o žalios akys su tankiomis blakstienomis vertė merginas spiegti.
– Vis dar mėgsti savo rankų darbo kostiumus?
– Mama mane nudėtų, jeigu kostiumą pirkčiau parduotuvėje.
Aha. Ji nepamiršo. Jųdviejų mamos per visas šventes suderindavo drabužius, nors ne visada visiems patikdavo. Kartą, kai Lulu norėjo būti japonų mangos Mėnulio Jūreivė, ji buvo priversta apsirengti Galingųjų reindžerių kostiumą, nes tas filmas buvo Čezo mėgstamiausias. Jai net teko būti Geltonąja reindžere, nes jo išpaikinta sesuo pareiškė būsianti Rožine.
Lulu atkeršijo jam už tai pavogdama visus šokoladukus iš jo saldainių krepšelio ir vietoj jų palikdama razinų.
Varge, kokia ji teroristė.
Čezas ne vienintelis turėjo bjaurią jaunesnę sesutę, Lulu brolis buvo jo sesers bendraamžis. Visi keturi drauge užaugo – kivirčydamiesi, varžydamiesi. Toks karas nevargino, kol jų jaunėliai pradėjo susitikinėti mokydamiesi vidurinėje, o paskui bjauriai išsiskyrė. Lulu nebuvo tikra, jog Lorensas atsigavo po to, kai Sara jį metė. Bet tai nutiko, kai Čezas paliko namus. Gal jis nė nenutuokė, kad jo sesuo buvo širdis daužanti nedorėlė.
– Neturėjau laiko pasidaryti ką nors įmantresnio, – paaiškino jis. – Tik prieš valandėlę nusprendžiau čia ateiti.
– Tai tas kostiumas buvo rimtas paskutinės minutės modelis, – nusprendė Lulu.
– Ei, būk atlaidesnė. Aš tik šįryt grįžau iš ilgos kelionės po užsienį. Buvau pamiršęs, kad Helovinas, prisiminiau, kai grįžau namo ir pamačiau dekoracijas. Gerai, kad patalynės spintoje turėjau švarią paklodę.
– Ir gerai, kad ji buvo visiškai balta, o ne su vėžliukais nindzėmis.
Jis nusikvatojo, kilstelėjo antakį, tarsi būtų nustebęs, kad ji prisiminė tuos patalynės užvalkalus ar tuos vėžliukus, dėl kurių jis buvo pamišęs.
– Manau, kad jau išaugau vėžliukų nindzių laikus.
– Tik dabar į žmogiukus nindzes, ar ne?
Jo akys sužibo.
– Aha, kaip tik taip. Tik, deja, Kalifornijos karališkajam čiužiniui neradau patalų su mažais vyrukais juodais apsiaustais.
Mmm. Didžiulė lova. Dideliam vyrukui. Su didelėmis rankomis. Ir dideliu…
– Gaila, bet esu pripratęs prie nuobodžių, neišvaizdžių patalų.
Ji nurijo ir prisivertė sugrįžti prie nerūpestingo pokalbio, nutoldama nuo minčių apie jo patalus. Ar jo lovą. Jį lovoje…
– Aš paieškosiu tau nindzių. Nebent labiau patinka transformeriai.
– Ne, man tinka. – Jis nusišypsojo ir šiek tiek sudrebino žemę. – Bet jeigu rasi juodo atlaso, pasakyk man. Gal kils noras suvaidinti nindzę.
Lulu nurijo seiles, svarstydama, kada, po velnių, jis pradėjo pasitikėti savimi. Jis buvo lengvai bendraujantis, seksualus, raumeningas ir visiškai ramus žmonių pilnoje patalpoje. Nebe tas nepopuliarus vaikinukas, kurio batų raišteliai būdavo surišti nepriekaištingai, ar tas, kurio nenorėjo imti į beisbolo komandą, nes jis pametė kamuolį ir pralošė svarbias rungtynes ketvirtoje klasėje.
Ne. Jis buvo labai seksualus, stiprus, gundantis suaugęs vyras. Ir ji nežinojo, ką daugiau galvoti.
– Tikriausiai esi labai pavargęs, – į žaismingą pokalbį trigrašį įkišo Vivė, – po ilgos dienos kelionės.
Juokinga, bet Lulu vos nepamiršo, kad ir Vivė čia. Ir Amelija. Čezas, mandagiai aniedviem nusišypsojęs, nė į vieną nekreipė dėmesio. Dėl to Lulu jautėsi geriau: senas vaikystės atpildas – draugas atėjo ne tam, kad Lulu supažindintų jį su Vive, kuri paprastai kitas moteris palikdavo šešėlyje. Lulu nenutuokė, ar taip nutikdavo dėl to, kad Vivė yra tokia graži, ar todėl, kad toji elgdavosi kaip kalė akmenine širdimi, ir jie priimdavo tai kaip iššūkį pramušti ledus. Jos kostiumas – seksualios velniūkštės – buvo daugiau ar mažiau tinkamas. Amelijos – taip pat: ji buvo apsivilkusi gražios skudurinės lėlės kostiumą, užsidėjusi garbanų peruką, kurį pati pasidarė, naudodama priemones iš rankdarbių krautuvėlės.
Hmm. Jai pasidarė įdomu, ar Čezas pasakytų, kad ir ji apsivilko savo charakterį atitinkantį kostiumą.
– Tikriausiai pavargau, – pripažino Čezas.
– Taip ir sakiau. Panašu, kad gali galvoti tik apie savo lovą, – pasakė Vivė, nusišypsojo visažinės šypsena, o akys šelmiškai sublyksėjo.
Čezas neužkibo ant kabliuko. Tiesą pasakius, jis nė nesuprato, kad su juo flirtavo.
– Tikriausiai turėjau griūti į lovą, bet man reikėjo amerikietiškų švenčių linksmybių. Pakistane nerasi nė menkiausio saldainio. Todėl nusprendžiau užgrobti greitąjį lėktuvą.
– Ir suvalgyti saldainį? – paklausė Lulu, nepatenkinta, kad Vivė naudoja juodąją savo magiją senam jos draugui paveikti. Na, senam jos kažkam.
– Teisingai. Ar turi nors vieną?
– Visus suvalgiau. Spėju, kad pakeliui namo, kur nors kaimynystėje, rasi saldainių maišelį.
– Aš savąjį pamiršau.
– Vadinasi, tau nepasisekė.
Jis atsiduso.
– Diena baigiasi, malonumai irgi. Štai koks mano gyvenimas.
Aha. Kaltos išdykėlės mergaitės, kurios pavogė jo saldainius. Tačiau jis to neprisipažino. Nebuvo reikalo jam priminti jos iškrėstas kvailystes ir kažin, ar gali taip būti, kad jis apskritai kada nors pamirš.
Kažin. Būtų tas pats, kas Betmenui pamiršti Juokdario pokštus. Atpildas už pokštus visada liks atpildu.
Na, Lulu niekada nelaikė Čezo savo atpildu, pokštu ar panašiai. Bet jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo patikėti, kad ji galėtų būti jo atpildas. Kad ir dėl lūžusio stuburkaulio.
– Na, tai susirask kėdę ir prisėsk, – pasiūlė Vivė ir pasislinko, kad padarytų jam vietos.
Vivė apdovanojo Lulu veriamu žvilgsniu, tikėdamasi, kad ji juos supažindins.
Lulu ketino, bet Čezas jai sutrukdė.
– Iš tikrųjų aš norėjau paklausti, gal sutiktum pašokti, – pasakė jis įsmeigęs akis į Lulu, jo žvilgsnis buvo neryžtingas ir įtemptas.
Ji svarstė, ar ir jį sukrėtė per devynerius metus įvykę pasikeitimai. Ji nepanėšėjo į kabes nešiojančią septyniolikmetę neklusniais plaukais, kurią jis turbūt matė vidurinės baigimo vakarėlyje. Tą, kuri jį su visais drabužiais įstūmė į baseiną, nes jis pavadino ją plokščiakrūte.
Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ji buvo iš tų, kurios pražysta vėliau. Tik jam, žinoma, to nereikėjo skelbti visiems draugams ir giminaičiams.
Lulu atsitiesė ir kiek galėdama į priekį atkišo jau nebe plokščią krūtinę.
Jo žvilgsnis pasikeitė.