Ar tu tam pasiruošęs?. Kelly HunterЧитать онлайн книгу.
po devynių ryt rytą.
– Ar nutuokiat, kas manęs laukia po to?
Jos veidas užsisklendė, ir tą akimirką Džeredas išvydo šmėkštelint aštrų protą ir strateginį mąstymą, dėl kurių ta moteris keturiasdešimties tapo skyriaus vadove.
– Drįstu pasakyti, kad tai priklausys nuo to, kaip pasinaudosite savo kortomis. Juk mokate lošti, tiesa?
Jis gražesnis, nei ji įsivaizdavo, galvojo Rovana; o jos lūkesčiai buvo išties dideli. Kūnas raumeningas ir negailestingai ištreniruotas kautis, trumpai kirpti juodi plaukai tik dar labiau stiprino grėsmingą įspūdį. Veidas, priešingai, būtų papuošęs bet kurį plakatą ar filmą, viliojo prisirpusios lūpos. Puiki žandikaulio linija ir skruostikauliai, o tos akys, kurios į seserį žvelgė švelniai ir gyvai, dabar įdėmiai ją vertino.
Šis vyras plikomis rankomis sugriovė šimtus milijardų dolerių nešusią neteisėtos prekybos ginklais imperiją. Pats vienas atskleidė puvinį Kovos su terorizmu skyriuje, kuriame dirbo; gijos siekė net direktoriaus pavaduotojo kėdę. Kilo skandalas, ir visi aistringai ginčijosi – ar laukti ko nors daugiau, ar jis nebus nuslėpęs informacijos ir pasilikęs geriausio pabaigai.
Ji būtent taip būtų padariusi.
– Pone Vestai, leiskite nuvežti jus į namus; ten jus apžiūrės gydytojas. Mano vyrai kerta lažybų, kiek šonkaulių susilaužėte ir ar praradote klausą, ar ne. Vienas iš trijų, kad tiesiog gerai skaitote iš lūpų.
– Jiems tiesiog patinka žiūrėti į mano lūpas. – Džeredas Vestas vėl tingiai šyptelėjo. – Aš prie to įpratęs.
– Nė neabejoju. Esu tikra, kad puikiai išnaudojate savo pranašumus. – Akimirką ir Rovana spoksojo į jo lūpas, nes jos buvo išties gražios, bet lėtai suskaičiavusi iki trijų liovėsi ir nukreipė žvilgsnį į jo akis. Kontrolė jos rankose, ir ji neketina jos paleisti. – Vis tiek norėtume, kad kas nors jus apžiūrėtų.
– Ar tai įsakymas?
– Ar jūs jų klausote?
Jis vėl šyptelėjo.
– Jūsų gal ir paklausyčiau.
– Galėtumėt nukrėsti jį elektrošoku, – pasiūlė Trigas. – Gal padėtų.
– Galėčiau, bet jis ir taip jau nekaip atrodo. Jei pribaigčiau, tektų pildyti nemažai popierių.
– Direktore, norėčiau asmeniškai su jaunikiu persimesti keliais žodžiais, – tarė Vestas.
Jis suformulavo žodžius kaip prašymą, tačiau buvo matyti, jog tikisi, kad prašymas bus patenkintas.
Rovana neketino niekur eiti neišsiaiškinusi, kokia jo sveikata.
– Galite paėjėti į paupį, – pasiūlė ji. – Ten ganėtinai privatu.
– Ir čia privatu.
– Pone Vestai. – Šalin pirštines, pakaks saugoti jo ego. – O gal galėtumėt atsistoti ir įrodyti mano žmonėms, kad vis dar pajėgiate vaikščioti?
Vyras kilstelėjo smakrą. Jo žvilgsnyje spindėjo iššūkis ir nė ženklo silpnumo.
– Aš galiu paeiti.
– Norėčiau tai pamatyti.
Bet jis nesistojo.
Išdidumas – bjaurus dalykas.
– Pasirūpinkite, kad jis būtų nuvežtas, kur reikia. Gydytojas laukia.
Nelaukdama Trigo atsakymo, Rovana pasuko automobilio link. Ji žinojo, kiek jėgų Vestui kainuos pasijudinti. Ji sekė jo judesius nuo to laiko, kai sprogo Antonovo jachta. Džeredo paliktas griuvėsių pėdsakas ir stiprus troškimas laiku parsirasti į sesers vestuves buvo stulbinami. Pastarąsias penkiasdešimt valandų jis nemiegojo ir buvo išsekęs – kūnas laikėsi iš paskutiniųjų.
Vienintelis dalykas, laikęs jį ant kojų, buvo valios jėga.
Šis vyras buvo pasirengęs vykdyti komandas nuo tos akimirkos, kai išlaikė pirmąjį egzaminą, kuriuo tikrinami pretendentai į žvalgybos tarnybą. Visas skirtas užduotis jis atliko kuo puikiausiai. Be to, jei su Antonovu praleistas laikas būtų vertinamas kaip operacija, ji jam irgi puikiai pasisekė. Rovana tikėjosi išvysti dailų veidą, kuris slėpė aštrų protą, geležinę valią ir polinkį veltis į bėdą.
Ir ji nenusivylė.
– Puiki eisena, – sumurmėjo Džeredas žiūrėdamas, kaip ji eina tolyn, pilna pasitikėjimo savimi ir siūbuodama klubais. Jos ausys jam irgi patiko.
– O tu pats ar gali paeiti? – Trigas neleido nusukti kalbos į šalį.
– Manau, kad taip. Tik atsistoti negaliu.
Trigas ištiesė ranką, ir Džeredas ją sučiupo – aukštai ties alkūne, kaip alpinistas. Kitą minutę jis stojosi gaudydamas orą, stengdamasis nenualpti arba neapsivemti, o gal ir viena, ir kita. Po poros akimirksnių šalia išdygo balta vestuvine suknele vilkinti Lena ir iš kito šono prilaikydama sugriebė jį už žasto.
– Eisi namo? – norėjo sužinoti ji.
– Netrukus.
Pirmiausia reikia išspręsti nedidelę problemėlę – kaip pajudėti iš vietos savomis kojomis.
Jis pajėgus paeiti. Juk taip?
– Prigulk didžiajame miegamajame.
– Turi minty – jūsų lovoje? – Jaunavedžių guolyje? Na jau ne. – Graži suknelė. Gal galėtum truputį pasitraukti į šalį?
Sesuo nesitraukė, ir Džeredas užgniaužė pykinimą. Lena niekada neklausė, kas jai sakoma. Tuo buvo labai panaši į jį patį. Ji prisislinko dar arčiau, suėmė delnu jo skruostą ir įdėmiai nužvelgė sunerimusiomis akimis.
– Atrodai klaikiai. Tarytum būtum perėjęs pragarą, kad čia atsigautum. Sakyk, juk nebevažiuosi atgal?
– Negaliu tau to pasakyti, Lena.
Ji užsispyrusiai suspaudė lūpas. Tai nežadėjo nieko gero.
– Reikia apsitvarkyti, – kimiu balsu prakalbo Džeredas, bandydamas ją numaldyti. – Nieko sudėtingo.
– Ar tavęs dar neatleido?
– Na, tikrai nesu populiariausias mėnesio darbuotojas.
Trigas prunkštelėjo.
– Ką sakė direktorė? – paklausė Lena.
– Kad rytoj išvykstame.
– Ar nesakė, kad name tavęs laukia gydytojas? Iškvietė po poros minučių, vos tave pamačiusi.
– Moterys amžinai kelia triukšmą dėl niekų.
– Nedrįsk to taikyti man. Arba jai, jei jau apie tai prakalbome. Jeigu aš būčiau taip atrodydama pasirodžiusi tavo vestuvėse, būtum per dvi minutes ištempęs mane į ligoninę.
– Jau einu, – subambėjo jis. – Liaukis žiūrėjusi į mane taip, lyg ruoščiausi sulūžti.
– Į mane žmonės taip žiūrėjo ištisus metus.
– Aš nežiūrėjau, – silpnai paprieštaravo Džeredas.
– Aha, nes tavęs čia nebuvo.
– Dabar aš čia, Lena.
Paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip meldimas. Nes jis iš tiesų meldė – pasigailėti ir atleisti. Jai tikrai reikėtų nuo jo pasitraukti, kol nesubjaurojo suknelės.
– Einu. Susirasiu lovą. Padarysiu viską, ką pasakys gerasis gydytojas. – Džeredas uždengė jos ranką savąja ir palinko