Kurtizanės paslaptys. Georgie LeeЧитать онлайн книгу.
prakaito ir kraujo lašai.
Rafo veide atsirado šypsena, kūnu nuvilnijo minios jaudulys, išsklaidydamas po šio ryto nuotykio Greisčerčo gatvėje užsilikusią įtampą. Didžiąją pastarosios valandos dalį jis vaikštinėjo gatvėmis svarstydamas išeitis, kurių buvo vos kelios. Sąrašą turėjo Kornelija, ir jis niekaip nesugebėtų surinkti tiek pinigų, kad išviliotų iš jos tą knygą. Keliems lupikautojams, įskaitant česnakus mėgstantį poną Smitą, jis buvo skolingas daugiau, nei norėjo prisiminti. Stebėtina, kad tas tarakonas dar neišniro iš šešėlių reikalaudamas grąžinti skolą, kuri neapmokėta jau beveik metus. Rafas su tuo žiurkium net nebūtų turėjęs reikalų, bet reikėjo duoti pinigų mamai, kad ši nemirtų badu, kol jis bus Paryžiuje, ir nupirkti sau ir Kornelijai bilietus į Prancūziją, o kartu ir į pelningiausius lošimo salonus. Išloštais pinigais jis vylėsi atsiskaityti su lupikautoju, bet kaip ir dauguma kitų planų šis nesusiklostė taip, kaip tikėtasi.
Dabar negrąžinta paskola tapo tik dar viena sunkia skola, svarinančia jam kaklą. Jei pasiseks, vienas ne tokių kilmingų pono Smito klientų ras įdomesnį būdą skolai likviduoti ir išgelbės Rafą nuo to lupikautojo burnos smarvės. Rafas abejojo, ar jam taip pasiseks. Pastaruosius kelis mėnesius sėkmė jo vengė kaip maro.
Jis patapšnojo kišenę, sušnarėjo ponios Ros laiškas ir svarų sterlingų banknotai, gauti pardavus šaukštus. Gaila, kad negalėjo pasinaudojęs laišku laimėti senų lažybų, užrašytų knygoje Vaito klube džentelmenams, ir įrodyti, kad per gaisrą prieš dvidešimt dvejus metus žuvo tarnaitė, o ne senoji kekšė. Jis dar plačiau išsišiepė pagalvojęs, kaip įeitų į klubą, iškeltų laišką, išvystų, kaip ištįsta keli veidai, ir pasiimtų pinigus. Dar įsivaizdavo grūstį prie Kornelijos durų. Ji, be abejonės, praturtėtų pardavinėdama tiems paveldėtojams baisiuosius įrodymus, o kur tada būtų jis? Tikrai neskaičiuotų pelnyto turto.
Jei būčiau žinojęs, kad ji šitaip man atsimokės, būčiau palikęs ją pas lordą Perį, kur ir radau. Rafas timptelėjęs ištiesino liemenę, bet savo žodžiais nepatikėjo. Jos tėvas gal ir buvo toks kietaširdis, kad atiduotų dukterį į vulgarias lordo Valtenhamo rankas, bet Rafas ne toks žiaurus, kad paliktų jauną moterį tokiam likimui.
– Densmorai, – pasigirdo balsas. Lordas Hartlis, žemaūgis vyrukas, kuriam ūgio suteikė tik skrybėlė, prasibrovė pro minią, stabtelėjęs praleido pro šalį skubantį vaikigalį ir prižingsniavo prie Rafo. – Kaip matau, Napoleonas tave išspyrė. Išsigando, kad pavogsi Žozefinos papuošalus?
– Ne aš pirmas paliesčiau jos grožybes. – Rafas paspaudė ištiestą vikonto ranką ir pajuto, kaip šis patapšnoja jam per nugarą. Minia išleido dar vieną šūksnį ir atsigręžę jie išvydo, kaip mažesnysis kovotojas klupdamas atsitraukia. Jis greitai atgavo pusiausvyrą ir staigiai smogė priešininkui į žandikaulį. – Ne, negalėjau likti Prancūzijoje, juolab viliojamas tokių kultūrinių malonumų.
– Tuomet kitoje kovoje statyk už Džo Džeimsą. – Hartlis žengė artyn, prisidengė burną ranka ir pritildė balsą tiek, kad dar girdėtųsi tokiame triukšme. – Kalbėjausi su vyru, kuris pažįsta jo trenerį ir tikina, kad tas vyrukas nieku gyvu nepralaimės.
– Šaltinis tikrai patikimas, – nusišaipė Rafas.
Hartlis gūžtelėjo pečiais.
– Patikimesnis už kitus. Nagi, ką pasakysi?
Jis per daug žinojo apie papirktus kumščiuotojus, kad rizikuotų statydamas pinigus už tokią dvikovą.
– Ne, ačiū. Man labiau patinka kortų tikrumas, kai vyras, ištraukęs iš bato dviakę, iš karto sulaukia bausmės.
– Taip, tu visada buvai keistuolis. Vis tiek eime. Palaikysi man draugiją, kol aš rizikuosiu.
Rafas mostelėjo ranka į du vyrus purvinomis trikampėmis skrybėlėmis, sėdinčius už lažybų stalo.
– Rodyk kelią.
Jis įkandin Hartlio apėjo vyrų ratą ir virš nuolat judančios minios galvų pastebėjo kovotojus. Stambesnysis kumščiavo mažesnįjį malonumui žiūrovų, kurių kraujo ištroškę šūksniai darėsi vis garsesni, nekantraujant, kol didesniojo vyro coup de grâce1 išvaduos vargšą priešininką iš kančių.
– Kas gi nutiko tai dailiai našlelei, su kuria vis matydavau tave Paryžiuje? – pasiteiravo Hartlis.
Stambesnysis kumščiuotojas trenkė kumščiu į smulkesnio vyro veidą, ir šis suktuku krito ant žemės, sukeldamas kraujo ir dulkių sūkurį.
– Ištekėjo už grafo de Vano.
Hartlis kilstelėjo antakius ir negalėdamas patikėti susiraukė.
– To senojo režimo laikų relikto, kuris vis vaidendavosi madam Bušė kortų vakarėliuose?
– To paties. – Tam senam diegui patikdavo lošti su Kornelija, apsiblaususios jo akys vis bėgiodavo jos kūnu besistengdamos patraukti jos dėmesį. Kadaise Rafas žavėdavosi, kaip išmoningai ji laikydavo jį atstu, flirtuodama tik tiek, kad paragintų daugiau statyti. Rafas nė už ką nebūtų atspėjęs, kad ji rezgė planą laimėti ne tik grafo žetonus.
– Na, moteriai tai tikriausiai praktiškesnis būdas užsitikrinti turtą. – Hartlis gūžtelėjo pečiais, veikiau stebėdamasis nei šlykštėdamasis tokia pora. Priešingai nei Rafas.
– Regis, taip.
Rafas pakrapštė nuskilusią liemenės sagą ir prisiminė įžūlią Kornelijos šypseną pirmąjį vakarą pas madam Bušė, kai ji atidengusi kortas laimėjo nemenką sumą ir pelnė visos Paryžiaus aukštuomenės dėmesį. Jis išdidžiai stebėjo iš kitapus kambario, kaip ji pakilo nuo stalo ir susikišo banknotus į kišenėlę, įsiūtą korseto priekyje. Ji buvo tokia graži, ta sukta lapė. Su geltona suknele, aptempiančia putlias krūtis ir pabrėžiančia aukštą ūgį, ji atrodė kaip vienintelė ramunė rožių sode. Eidama per auksu ir veidrodžiais išpuoštą salę ji traukė visų vyrų žvilgsnius. Paskui, kai guvios mėlynos akys ir švytinti šypsena nukrypo į jį, jis vos nepamiršo jų sandėrio sąlygų ir panoro pulti ant kelių pirštis.
Vos.
Jei būtų taip pasielgęs, šiuo metu nebūtų taip įklimpęs. Tačiau ji būtų nesutikusi, ypač kai jai aplink sijoną sukiojosi tokie vyrai kaip grafas, bet anuomet jis šito nežinojo.
Kojos nykščiu jis patrynė nelygų skylės kojinėje kraštą. Jei paskutinę kartu praleistą naktį Paryžiuje švelniai prie krūtinės prigludęs skruostas ir trapios ašaros ant jos blakstienų nebūtų jo išblaškę, galbūt būtų suuodęs jos planus. Bet jis viso labo išėjo į lošimo sales kaip koks apsėstas kvailys, tikėdamasis tapti didvyriu, gausiančiu pinigų, už kuriuos juodu grįžtų namo ir nebūtų artėjančios blokados įkalinti Prancūzijoje.
Jis nemaloniai pabudo, kai grįžęs išvydo ją išvažiuojančią grafo karieta. Ji net nesiteikė palikti jam raštelio. Vietoje to paliko tuščią spintą ir pasiėmė lagaminus – neva tai turėjo viską paaiškinti. O paskutine žinutės eilute tapo lošimo salėje nugirsti lordo Rolingemo žodžiai apie jos santuoką su grafu.
Niekada per visą jų pažintį nelaikė jos tokia kėslinga, tokia kietaširde ir sukta. Kaip smarkiai klydo.
Ta pasalūniška mergšė.
Minia prasibrovė pro Rafą, ir visi trankydamiesi pečiais suplūdo sveikinti nugalėtojo. Kumščiuotojas pergalingai iškėlė rankas, po prakirsta lūpa ir tinstančia akimi nutaisydamas beveik bedantę šypseną.
Rafas sugriežė dantimis, kad buvo taip lengvai apgautas, bet nors ir keikė grafą už tai, jog paveržė Korneliją, turėtų padėkoti tam nukaršusiam apgavikui, kad juos išskyrė. Jų partnerystėje niekada nebuvo vietos santuokai. Ne tam išgelbėjo