Viskas, kas jai skirta. Emily McKayЧитать онлайн книгу.
prieškariu statyti rūmai.
Iš „Google“ gatvių vaizdo programos Megė žinojo, kaip tie rūmai atrodo, nors niekada juose nesilankė. O iš „Google“ nuotraukų – kaip atrodo jos tėvas. Nors juodu nė karto nebuvo susitikę.
Kaip kitaip, juk ji – nesantuokinė duktė. Prieš dvidešimt šešerius metus Holisteris Keinas suviliojo, o tada paliko jos motiną, nes buvo ne tik beširdis šunsnukis, bet ir turėjo profesinių išskaičiavimų. Dėl tokio Holisterio poelgio motina ilgainiui emociškai palūžo.
Megę išaugino senelis. Nuo jos neslėpė tiesos apie Holisterį ir jos motiną, tad, suprantama, jai atrodė, kad Holisteris apie ją žino, tik jam nerūpi ją pripažinti. Ir Megė su tuo susitaikė. Tiek jau to.
Megė, aišku, netroško nei jo pripažinimo, nei pinigų, nei kančios, kurią tektų patirti.
Bet dabar viso to prireikė.
Žinoma, galbūt Holisteris tiesiai šviesiai atsisakys ją pripažinti. Juk jis tikras niekšas ir savo noru neatvers piniginės. Tada reikės kreiptis į teisininkus. Teks atlikti tėvystės nustatymo testą ir kitas nemalonias procedūras. Bet, galų gale, juk ji – Holisterio duktė, tad kas jam beliks daryti.
Tik Megė nemanė, kad to prireiks, nes žinojo tokių Holisterio praeities paslapčių, kurios nuo kitų buvo dangstomos. Turėjo įrodymų apie neteisėtą veiklą – tai sužlugdytų gerą Keinų šeimos vardą. Spręsdamas verslo reikalus su jos šeima, jis pažeidė įstatymus, tad Megei nieko nereiškė padaryti taip, kad Holisteriui tektų atlaikyti viešosios nuomonės spaudimą. Jei to nepakaktų, griebtųsi visų įmanomų būdų įbauginti.
Pagal neįtikėtiną Megės scenarijų susitikimas su tėvu vyktų taip: ji įeitų, praneštų, kas esanti, tas išrašytų poros šimtų tūkstančių dolerių čekį, ji pasirašytų dokumentus, kad niekada nereikalaus daugiau, ir savaitės pabaigoje jau būtų namie su Perle. Argi truputėlis šantažo nepagerina šeimos narių ryšių?
Tik ji nepratusi grasinti. O du šimtai tūkstančių dolerių – didžiulė suma. Juk ji apsisprendė, kad prašys būtent tiek. Penkiasdešimt tūkstančių dolerių padengtų operacijos išlaidas, o kitiems Perlės poreikiams ateityje prireiks triskart daugiau. Tai svarstytina suma, ir, tikėtina, didoka. Bet tas prašymas būtų vienintelis. Megė neketino daugiau brautis pas Holisterį ir kaulyti pinigų. Vienintelis būdas – pasiimti pinigus ir pranykti.
Tik taip buvo galima paaiškinti pilvo dieglius, kai stebeilijo pro aptaškytą automobilio priekinį stiklą į kitoje gatvės pusėje stūksančius rūmus. Bet tai neturėjo nieko bendro su prisiminimais, kaip Grantas laikė ranką mielai šviesiaplaukei dievaitei žemiau liemens.
Suburzgė ir ėmė vibruoti ant keleivio sėdynės padėtas Megės telefonas. Ji nekreipė dėmesio ir išlipo iš automobilio. Pastarąją valandą kas penkiolika minučių skambino Dženina. Be abejonės, jai magėjo žinoti, kaip vyko menamas susitikimas su Grantu. Megė nedrįso prisipažinti, kad pabūgo. Paskambins Dženinai pasikalbėjusi su tėvu.
Megė žingsniavo gatve, niekaip nesibaigiančiu keliuku, tikra vejos žolės jūra ir pasiekė vestibiulį. Kad nepersigalvotų, paspaudė durų skambutį. Tada skaičiavo bėgančias sekundes.
Kas kitoje durų pusėje, nė motais. Nė nesvarbu.
Tačiau ji gana ilgai gyveno vienut viena. O dabar išvys kažkurį iš šeimos narių. Gal net savo tėvą.
O gal tik kažkurį iš savo šeimos tarnų.
Ar tikrai Keinai turi… tarnų?
Gal pasitiks liokajus ar kas nors panašaus?
O gal?..
Durys atsivėrė, ir Megė akis į akį susidūrė ne su tėvu, net ne su tarnu, o su beveik tobulų veido bruožų šviesiaplauke moterimi, lieknos sportiškos figūros ir kiek atsikišusiu pilvuku. Poršija Kalagan – buvusi Daltono Keino žmona. Taip sakant, buvusi Megės svainė.
Megė būtų atpažinusi bet kurį iš Keinų (jų veidai nuolat šmėžavo Hjustono aukštuomenės sambūriuose ir „Google“ tinklalapiuose), bet su Poršija jau buvo susitikusi akis į akį, kai pirmą kartą atvykusi į Hjustoną sužinojo, kad Perlei prireiks operacijos. Ji svarstė, ar nepaprašius finansinės paramos, bet bemat atsisakė tos minties. Manė, geriau likti nepastebėtai.
Kokią akimirką jiedvi įdėmiai žvelgė viena į kitą. Tada Megė paklausė:
– Ką čia veiki?
O Poršija šūktelėjo:
– Tai tu!
Poršija susverdėjo ir užvertė akis. Jos kojos slystelėjo. Megė linktelėjo į priekį, numetė rankinę ir pastvėrė Poršiją, kol ši nesusmuko ant grindų.
Poršija buvo liekna, bet daug aukštesnė už Megę. Megė palinko nuo Poršijos svorio, ir jiedvi ėmė kristi.
– Gelbėkite! – Megė stengėsi neparpulti, bet nebeatlaikė Poršijos svorio. Ji tik stengėsi, kad Poršija leistųsi iš lėto, ir murmėjo:
– Velnias, velnias, velnias.
Murmėjo ne dėl to, kad Poršija apalpo, vos nesusižeidė ir neprispaudė Megės, bet kad Poršijos čia būti neturėjo! Ji nebepriklausė Keinų šeimai. Tikriausiai ši moteris prisiminė, kad jiedvi buvo susitikusios.
Akimirką Megė svarstė, gal leistis į kojas ir susisiekti su tėvu kitą dieną. Kaip nors kitaip pabandyti gauti pinigų. Tik nebebuvo nei laiko, nei kito būdo jų prasimanyti. Ir plytelių grindimis jau aidėjo žingsniai.
Megė pakėlė akis ir pamatė per prieškambarį atskubančius dar penkis žmones – dvi moteris ir tris vyrus.
Vyrus ji pažinojo visus. Savo brolius Daltoną ir Grifiną Keinus bei Kuperį Larsoną. Tiedvi moterys, ko gero, jos svainės Lanė ir Sidnė.
Megė nustebo, kad būtent Kuperis paskubino žingsnius ir pasilenkė prie Poršijos. Švelniai pakėlė jos galvą ir pečius, ir Megė išsirangė iš po jos.
– Ji apalpo, – išpyškino Megė. – O aš bandžiau ją sulaikyti.
– Ačiū, – tarė Kuperis ir tyliai nusikeikė. – Na, ji ir supyks.
– Juk bandžiau ją sulaikyti! – atkakliai tvirtino ropšdamasi Megė.
– Ne dėl tavęs, – sumurmėjo Kuperis. – Dėl to, kad apalpo. Jau antrą kartą šią savaitę. Ji širsta, kai taip atsitinka.
Jei Megė gerai prisimena iš nuotraukų „Hjustono kronikos“ aukštuomenės gyvenimo skiltyje, raudonplaukė moteris – tai Sidnė, ji priklaupė prie Kuperio ir uždėjo ranką jam ant dilbio.
– Ar su ja viskas bus gerai?
Kuperis linktelėjo galvą, bet šypsena nepaslėpė susirūpinimo.
– Gydytojas tvirtina, kad per pirmus tris nėštumo mėnesius daugeliui moterų taip nutinka.
Sidnė pažvelgė į Megę.
– Ačiū, kad ją sulaikei – dievaži.
– Pala. Ką? – traukdamasi tolyn paklausė Megė. Ji dirstelėjo į Sidnę, į Kuperį, o tada į kitus tris, vis dar tebestovinčius kur stovėję. – Aš ne…
Kai pažvelgė į Daltoną, tas tyliai murmtelėjo: „Velnias.“
Dabar visi įsistebeilijo į ją. Lyg ji būtų su keliomis galvomis. Ar kažkaip būtų supratę, kad ji atsibeldė šantažuoti jų tėvo.
Megė bematant pašoko ant kojų ir atkišo delnus jų pusėn. „Nepadariau nieko blogo.“ Kol kas.
Kita moteris, Lanė, ilgų tamsių plaukų ir panaši į šių laikų Snieguolę, visus priekaištingai nužvelgė.
– Dievaži, jūs ją bauginate. – Tada